Po laumių šokio
Po laumių šokio liko pievoje tiktai rasoti skaruliai,
Nokimo kvapo jaudulys,
Graudus trupėjimas, daug pabaigų, retokos pradžios.
Dabar matuoji ant savęs, ką tu veiki — skrendi, krenti, guli,
Padėjęs galvą klusniai ant kaladės?
Per odą slenka ne glamonė, žadinus prabust,
Kuri užkaitindavo kraują iki užvirimo.
Kai ant blakstienų lašas, teisinies — lietus.
O gervės kyla ir pulkuojasi. Nerėkia. Gal užkimo?
Miglų migla, uždaranti lukštuos —
Tarytum laumės būtų užkerėję. Tylim.
Kaip iš rudens viens kitą išvaduot?
Rasoti skaruliai. O mes abu sukumpę ir pražilę...