Dvyliktas skyrius. Išdavystė



Už lango šėlo neramus, ankstyvo ryto vėjas, į dešinę lenkdamas nedidelius pakelės medžius. Senos miesto gatvelės ilsėjosi tyloje ir nesimatė nė ženklo gyvybės, o aukšti pastatai, tarsi užmiršti pasaulio, stiebėsi į dangų, kuriame dažnai uždengiama baltų kamuolinių debesų slėpėsi saulė. Pavieniuose namų languose mirgėjo ryškiai geltonos žibintų šviesos, bet dauguma jų buvo juodi kaip giliausias jūros dugnas. Tai įrodė, jog Azryate gyventojų nėra tiek daug, kiek kadaise, kai ant siaurų šaligatvių mirgėdavo spalvoti vaikų drabužiai ir aidėdavo skardus juokas, o oras dvelkdavo rytinės kavos kvapu. Galbūt vieną dieną žmonės šią vietą visai apleis ir ji liks tik prisiminimu.



Apie tai galvodama Eliza neramiai apsidairė. Kambaryje jau nebebuvo tos naktinės tamsos ir vienatvės, kuri tvyrojo čia vakar, tačiau nevilties jausmas vis dar liko toks pat. Gulėdama minkštuose pataluose ji spoksojo į baltas lubas ir gailėjosi dėl to, kad paliko Arelą vieną. Greičiausiai dabar ji pas Tasdarą. Kankinama, o gal net ir blogiau. Galbūt jau mirusi. Nors ne, Tasdaras jos nežudytų, nes jei būtų norėjęs, seniai būtų tai padaręs. Šiuo metu ji turėjo susitelkti į dienos planus, o tiksliau – iškęsti dieną, laukiant vakaro. Kad tik per tą laiką nieko blogo neatsitiktų...



Atitrūkusi nuo apmąstymų, Eliza priešais save vėl išvydo tas pačias nuobodžias lubas. Reikėjo kuo nors užsiimti, kad greičiau praslinktų laikas, bet tuo pačiu atrodė, jog į nieką nepavyks sutelkti dėmesio. Kol Arela bus pavojuje, ji neduos sau ramybės, juk puikiai pažinojo Tasdarą. Jis mėgo kankinti savo aukas fiziškai ir psichologiškai, o Arela to jau patyrė pakankamai, tad ji nebuvo tikra, ar sugebėtų ištverti daugiau, juk patyrusi traumą ne kartą norėjo nusižudyti. Bet tai padaryti būtų per daug savanaudiška, nes tada paliktų kentėti visus kitus, kuriems ji svarbi.



Sunkiai dūsaudama Eliza pakilo ir skubiai paliko kambarį. Jau norėjo sukti į koridorių, kai staiga kelią pastojo Felicija.



– Žinau, ką sakysi, kad tau geriau dirbti vienai, bet gal galėčiau kuo nors padėti? – neramiai prakalbo ji. – Pas Tasdarą yra mano mama, negaliu sėdėti ir laukti, kol kas nors ją išvaduos už mane.



– Iš tikrųjų, pagalba būtų visai neblogai, – švelniai šyptelėjo Eliza. – Bet turėsime veikti labai atsargiai ir kautis tik labai prireikus. Norėčiau išvaduoti kalinius tyliai, nes taip bus didesnė tikimybė ištrūkti.



– Suprantu, – linktelėjo mergina. – Galėčiau padėti sukurti planą.



– Nemanau, kad planas būtinas, mes juk tiksliai nežinome, kaip aplink tvirtovę išsidėstę sargybiniai. Turėsime viską apgalvoti vietoje.



– Taip, bet kaip dėl Elzaro ašmenų? Nejaugi nieko dėl to nesiimsi?



– Kol kas tai palauks. Negalime gaišti, privalome ištraukti Arelą ir kitus iš požemių, o tada žiūrėsime, ką daryti toliau, – sunkiai atsiduso moteris. – Dabar net nežinome, už ko tiksliai užsikabinti, kad rastume tuos ašmenis, štai kodėl man praverstų pagalba. Beje, o kur Aristėjas? Galbūt jo gebėjimai taip pat būtų mums naudingi...



– Dabar jis išvykęs tvarkyti karalystės reikalų, galbūt galėtų prisijungti vėliau. Deja, Ariadna galių neturi, tad padėti mums negalėtų.



– Nesvarbu, užteks ir mūsų trijų. Pasistenk per dieną pailsėti, kad vakare turėtum jėgų vykdyti užduotį, gerai?



– Žinoma, – dar kartą linktelėjo Felicija. – Einu į virtuvę, galbūt rasiu ką nors valgomo, nori kartu?



– Ne, aš nealkana, geriau išeisiu į kiemą įkvėpti gryno oro.



Perėjusi koridorių Eliza pravėrė laukujes duris ir pagaliau atsidūrė kieme. Pro baltą aukštą tvorą vis dar nebuvo matyti jokios gyvybės, tuščias dangus skleidė liūdesį, kuris jau įgriso iki gyvo kaulo, o siaubingai gąsdinanti tyla spengė ausyse. Norėdama apžiūrėti seniai matytas vietas ir prisiminti tai, ką kažkada užmiršo, Eliza išėjo pro vartelius ir pagaliau atsidūrė gatvėje. Azryate nebuvo vietos, kuri neprimintų jai praeities, tų laikų, kai čia siautėjantis Tasdaras nusiaubė visą Elesmero miestą vien tam, kad gautų tai, ko jam reikia – Arelą. Tada buvo patys sunkiausi laikai, nes Tasdaras darė viską, kad tik išsipildytų pranašystė.



Kurį laiką paėjėjusi gatve, Eliza stabtelėjo prie Azryato šventyklos, kuri stovėjo čia pusiau nugriauta, tarsi vaiduoklis. Žinoma, po karo kai kurios vietos buvo atkurtos burtais, o kitos atstatytos rankomis, tačiau kodėl niekas nesiėmė tvarkyti šventyklos, jai kėlė daugybę klausimų. Galbūt dėl to, kad Zurato ordinas jau seniai žlugo ir vieta liko beveik nenaudojama, tik kaupė praeitį primenančius senovinius artefaktus. Moteris tikėjosi, kad jos požemiuose Elzaro ašmenys bus saugūs, tačiau klydo ir dabar turės rizikuoti keliauti be jų. Didžiausia mįslė buvo tai, kur tie ašmenys galėjo dingti. Nejaugi juos paėmė Tasdaras? Bet iš kur galėjo žinoti, kad tokie apskritai egzistuoja? Nejaugi klausėsi jų su Arela pokalbio?



Eliza jau ruošėsi eiti atgal, kai staiga jos dėmesį patraukė tarp namų praslenkantis tamsus šešėlis. Tai galėjo būti tik paprastas žmogus, bet įtarimų kėlė tamsus apsiaustas ir galvą gaubiantis gobtuvas, o pats žmogus kažkur labai skubėjo ir tarsi norėdamas pasislėpti dairėsi į visas puses. Eliza nutarė pasekti tą žmogų, ir tik tada suvokė, jog jis artėjo Arelos namų link. Arba tai buvo tik sutapimas, tad ji stengėsi likti nepastebėta ir žiūrėti, kas bus toliau. Arelos namai nuo šventyklos buvo visai netoli, tad sekti ilgai neteko. Mįslingasis žmogus stabtelėjo prie tvoros ir tarsi dvejodamas pažvelgė į langus. Įdomu, ko jam čia prireikė? Ar atėjo čia dėl Arelos?



Nesuprasdama, kas vyksta, ji jau norėjo prieiti, bet nepažįstamasis nusismaukė nuo galvos gobtuvą ir Eliza net aiktelėjo iš nuostabos. Tai buvo mergaitė, jos ilgus ugninius plaukus švelniai kedeno silpnas vėjelis.



– Agnese? – negalėdama patikėti nejučia ištarė ji.



Mergaitė staigiai apsigręžė ir įsmeigė į ją išsigandusias akis. Elizai dar nebuvo tekę matyti savo dukters, bet vos ją išvydusi iškart suprato. Tas stulbinantis jų panašumas ir tokia pat magiška energija... kaipgi anksčiau nepajuto? Vis dar bandydama susivokti, jog tai ne sapnas, atsargiai prie jos priartėjo. Agnesė nejudėjo, tikriausiai ir pati suprato, kad pavojaus nėra, mama jos neužpuls.



– Negaliu patikėti, kad tu čia, – Eliza švelniai apkabino ją per pečius. – Maniau, turėtum būti su Melburnu.



– Privalau paslėpti Elzaro ašmenis, – drebančiu balsu ištarė mergaitė. – Jeigu to nepadarysiu...



– Elzaro ašmenis? – nieko nesuprasdama pažvelgė į ją Eliza. – Ką nori tuo pasakyti?



– Eime į vidų, viską paaiškinsiu.



Moteris linktelėjusi paleido ją iš glėbio ir skubiai įsivedė pro namų duris. Virtuvėje jas pasitiko Felicija ir Ariadna.



– Agnesė... ji grįžo... – susijaudinusi ji nežinojo, kaip viską paaiškinti, o ir pati nenutuokė, kas tiksliai vyksta.



– Taip, turiu Elzaro ašmenis, – mergaitė nusimetė nuo pečių apsiaustą. Tik tada Eliza pastebėjo prie diržo prisegtą kalaviją ir jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Taip, atpažino, tai tikrai buvo Elzaro ašmenys.



– Bet iš kur tu juos gavai? Kaip apie juos sužinojai?



– Mano tėvas turėjo jus šnipinėti ir pranešti visus jūsų planus Tasdarui, bet aš tik apsimečiau, kad esu jų pusėje, norėdama sužinoti jų ketinimus. Tą dieną, kai papasakojai Arelai apie Elzaro ašmenis, Melburnas viską girdėjo, bet nežinojo, kad jį sekiau. Vos išsiaiškinusi, jog ašmenys paslėpti Azryato šventyklos požemiuose, turėjau kažko imtis, nes Tasdaras būtų juos pasiėmęs, tad kol dar nepasiekė požemių, pati ten apsilankiau. Tamsos tvirtovė nebuvo pati saugiausia vieta, bet neturėjau, kur daugiau tuos ašmenis slėpti, o dabar juos grąžinu atgal, kol Tasdaras nesuuodė, ką padariau. Jis liepė man įgauti tavo pasitikėjimą ir sužinoti, kur ašmenys dingo, bet nė neplanuoju to daryti.



– Bet kaip tau pavyko juos paimti? – nusistebėjo Felicija. – Argi vieta nebuvo užburta?



– Buvo, bet man pavyko ją atburti, – nekaltai šyptelėjo Agnesė. – Visus metus, kol gyvenau Tamsos tvirtovėje, tėvas mokė mane daugybės burtų. Be to, prieš tai šį tą mokiausi su Lina, tad nebuvo labai sunku.



– Tu nė neįsivaizduoji, kaip mums padėjai, – džiaugėsi Eliza. – Dabar galėsime kur kas lengviau išvaduoti kalinius.



– Ne viskas taip paprasta, – nusiminusi panarino galvą mergaitė. – Liną jie uždarė ne požemiuose, o Nebūties pasaulyje, bet jų vartus gali atverti tik Tasdaras. Yra dar vieni vartai, kuriuos buvo atvėrusi Ravena, kai gelbėjo savo mamą, bet Tasdaras juos sunaikino. Matyt, nenorėjo rizikuoti, kad ji kaip nors pabėgtų.



– Bet kodėl jis nenužudo jos? – įsiterpė visą laiką tylėjusi Ariadna.



– Nes tikisi, kad vieną dieną ji palūš ir pasakys visus Ravenos planus. Tą patį jis bando išgauti ir iš Arelos, todėl ją ir pagrobė.



– Tuomet ką darysime, kad ištrauktume Liną? – sunerimo Eliza.



– Akivaizdu, kad to nepavyks padaryti šiandien, – konstatavo Felicija. – Dabar belieka susitelkti į požemius, tačiau į kuriuos reikės eiti? Aukštutinius ar Žemutinius?



– Išsiskirstysime, negalime vaikščioti krūvoje, taip mažiau atkreipsime dėmesį.



– Aš galėčiau padėti, – pasisiūlė Agnesė. – Tvirtovė didelė, bet gana neblogai įsiminiau jos išdėstymą. Arela buvo įkalinta Aukštutiniuose požemiuose, bet nežinau dėl Ravenos ir Godos, nes jų ten nemačiau.



– Gerai, – sutiko Eliza. – Bet būk labai atsargi ir visą laiką laikykis prie manęs.



– Žinoma, – linktelėjo mergaitė, pagaliau nusisegdama nuo diržo kalaviją ir duodama jį mamai. – Tėvas pastebės, jog manęs nėra, tad turiu grįžti pas jį. Pasirūpinsiu, kad jums būtų lengviau patekti į Tamsos karalystę.



– Ačiū, kad padedi mums, – prieš atsisveikindama Eliza dar kartą ją apkabino. – Bet tu dar sugrįši, ar ne?



– Pripažįstu, kai sužinojau, jog mus palikai, buvau labai nusivylusi, bet Melburnas man pasakė, kad grįžai. Kuo daugiau apie tai galvojau, tuo labiau norėjau tave pamatyti ir sužinoti, kodėl tiek daug laiko slapsteisi.



– Bet jis sakė, kad manęs nekenti, kodėl dabar padedi?



– Tiesą pasakius, aš tik noriu padėti Linai ir Ravenai, todėl ir kreipiuosi į tave, nes daugiau nežinau į ką, – nenoriai prisipažino Agnesė. – Melburnas man pažadėjo, kad Lina bus saugi, jeigu sutiksiu tarnauti Tasdarui, bet dabar ji požemiuose. Jis man pamelavo, neišleido jos, todėl ir nusprendžiau pabėgti. Žinau, kad jam nelengva, todėl ir norėjau padėti, bet tikrai nesileisiu apgaudinėjama.



– Tu teisi, neprivalai tarnauti Tasdarui, – pritarė Eliza. – Neabejoju, kad Melburnas nepasakė visos tiesos, kodėl iš tikrųjų negrįžau pasiimti tavęs iš Linos namų.



– Tikrai? – mergaitė per žingsnį atsitraukė ir suraukusi kaktą pažvelgė į ją.



– Visą tą laiką maniau, kad tu mirusi, jei tik būčiau žinojusi tiesą, viskas būtų susiklostę kitaip. Bet dabar nėra laiko pasakoti smulkmenas, kol Melburnas dar nepastebėjo, kad tavęs nėra.



– Taip, turiu paskubėti, – sutiko ji, ir vėl vilkdamasi apsiaustą. – Lygiai vidurnaktį lauksiu jūsų prie vartų.



– Žinoma, bet būk labai atsargi, Tasdarui dažnai pavyksta perprasti mūsų planus.



Agnesė daugiau nieko nesakė, o Eliza atsisveikinusi nulydėjo ją žvilgsniu išeinančią. Nė pati nežinojo, ką tiksliai jautė, tikriausiai palengvėjimą dėl to, kad susigrąžino savo dukterį ir tuo pačiu Elzaro ašmenis, kuriuos šiuo metu spaudė rankoje. Bet nė neįsivaizdavo, kad viskas pasisuks būtent šitaip, nepagalvojo, jog Agnesė išduos savo tėvą ir nuspręs padėti. Galbūt nuo dabar jų padėtis pagerės ir kaliniai pagaliau gaus laisvę.