Onos rūpestis
Atein Spalis, po paraliais, privalu – balsuoti, –
Onai sielą glamžo škvalas, – Kuriuos išbrokuoti?!
Visi ponai – tokie gražūs, ką velniop pasiųsti? –
Apgauta daug kartų, grąžo rankas, skleidžia rūstį.
Netikrumas peltakiuoja, prie TV prisėdus,
Stebi kandidatų „kovą“, už valdančius – gėda.
– Ko, širdele, nusiminus? – duris verdams, tašką
Deda pats jos, – Vėl Tėvynę, tarsi uogą, raško?
Kiek čia liko mums gyventi, tik katino pipas,
Tad, kiekvienas rytas – šventė, – ant „mazolio“ lipa, –
Tegu pasisiunt tie vajai, riejas juk kaip šunys,
Duobę gaus, vietoj pakajų, kūns ir antkūnis!