Rudeninė sėja
Ar turi tu kuo sėtis?
Neapskundžiamas būna ruduo.
Kiek vaiduoklių ir baimių, pelėsių tavuosiuos aruoduos?
Kūlė, mėtė ir vėtė, neprašė gražiai atiduot —
Nei sulos, nei nektaro, nei galios svaiginančio nuodo.
Nepažįsta tavęs
Tie, kas cirpė šeimynos lizde,
Suvešėjo kaip usnys pretenzijos, lūkesčiai, norai.
Kai sunyko raumuo, iškuštėjo mintis,
Kur tu dėsi save?
Kam svarbu, ar esi, ar nesi,
Jei gebi tik ramstytis į tvorą?
O tvora ta suklypus
Ir žiojas namų pamatai —
Lyg norėtų ne guost, bet pritvinko, ko keikti ir barti.
Kur tavieji skristukai?
Toli. Kol meldeisi už juos, pražilai.
Kaip tu sėsies, jei lauko nėra kam išarti?