Kaimas – mano, ji – kaimo, mes abu – Upninkų.
Skamba jam mūsų dainos. Širdies draugę imu,
Prie krūtinės priglaudęs, išmyluoju švelniai.
Juokiasi kartais, rauda. Sielos ji – marškiniai

Gal kas mudu ir keikia, neįtinkam gaida,
Bet armonikai reikia mano rankų, liūdna,
Kai kampe tyliai glūdi, priekaištauja – „gana,
Muzikante, eik budinti kaimo meilės daina“.

Kai melodiją sėja dešimt pirštų, žadu
Jai pavasario vėju būti. Draugė juk tu
Man esi ta vienintelė. liūdesį – išslaugyk.
„Žiedą, širdimi skintą“, – prašo, – „atminčiai lik“.

Jei armonika prašo, neklausyt – negaliu.
Iš Šventosios jai lašo aš akordus pinu.
Muzika pasiliejusi, raktu smuiko – vienu.
Ir alsuojam plazdėjimu iš jaunystės dienų.

Iš dienų, kur pradingusios, grįžta taip atgalios,
Juokias, rauda... laimingas aš ir gulu, ir keliuos
Gimto kaimo padangėje, žmonės šypsos, smagu.
Daina širdį aprengiame, nes abu – Upninkų.