Apie maumedį vynvytis
Sukos, kilo vis aukštyn.
O kai lapai ėmė vysti,
Suliepsnojo jis ugnim.
 
Gerumu gerumas grįžta
Ir draugystė, jei tikra.
Kai kas žengti kur nedrįsta,
Gelbsti ištiesta ranka.
 
Pamažu vynvytis augo,
Skleidė saulėje lapus,
Buvo maumedis jo draugas,
Aukštas, vėjams atsparus.
 
Bet ruduo vartus atkėlė,
Gal ir šalnos netoli,
Lapai skris toli pavėjui
Pirmo šalčio pakąsti.
 
Kol nuskris, papuoš jis draugą
Savo lapais lyg žiedais,
Tegul stebisi ir džiaugias
Naujais rūbais raudonais.
 
Bus žiema, abu vėl kantriai
Lauks pavasario dienų,
Tada Nemuno pakrantėj
Rengsis drabužiu žaliu.