Nesudraskė dar vėjai
Nesudraskė dar vėjai voratinklių tiulio,
Tik perlinių karolių rasa nesuvėrė.
Nuo pritvinkusių syvų trūksta obuolio siūlės –
Širšė svaigsta, aptikusi varvantį gėrį.
Taip, jau temsta anksčiau, bet sapne rankos kruta,
Nes viena valanda peni mėnesio alkį.
Prie mokyklų pulkuojas vėjavaikiai rekrūtai
Ir šventieji, sumanę žinias jų pakelti.
Ak, rugsėji, rugsėji. Kas įveiks tavo slenkstį?
Žalią gelumbę pievos pilka drobe pamainė.
Kirba rūpestis vienas – kuo reikės prisidengti,
Kai nė tiulio nebus, kai tirtėsi iš baimės
Pasilest nuo šakos, žemės trauką pajutęs,
Kai actu ir tulžim virs sula ir nektaras,
Kai lyg dulkės pažirs prasmingiausios minutės
Į keistais atspindžiais išsiskleidusią žarą.