Nuo karščio virpančiam ore apsimetu, jog nematau rugsėjo,
Nes šen tai ten iš po smilgynų švysčioja gyvi, žali atolai.
Nepriekaištauju būčiai, kad kažkur mane nudėjo,
Kai kūną ilsinu ant kieto kreivo suolo.
Šilta giedra. Nepajuntu, kaip snaudžiu,
Kaip glebūs raumenys veiklos būtosios vengia.
Mažėja sąrašas, kam aš — jaunystės draugė,
Dažnėja šermenys, retėja linksmos šventės.
Ne aš išbėgu — realybė stumia.
Ji garsiai barasi — nesugebi, nemoki.
Gal tai rugsėjis, kaupiasi graudumais,
Kai atminimai keliasi kaip votys,
Kol pasiklystu tarp rytoj ir vakar,
Visi vedliai kai barsto plunksnas baltas,
Kai daug tylos. Ji man kokteilį plaka.
Gieda kaitra, o aš drebu. Lyg šalta.
Argi ne pagirios? Galva minties nesurezga,
Sušluoju pleiskanas, save nešu į sąšlavas.
Gal ne rugsėjis dar? Nuo karščio kiemas gruzda.
Per jį takelis — suraizgytas parašas.