Krenta, krenta į prilytą žolę vaisiai,
Laikas Vasaros gražiai jau išprašytas.
Į naktinę gatvę paskaičiuot išeisiu
Žvaigždžių, būsiu nebe toks tik, kitas.

Daug liūdnesnis, susimąstęs, vienas
Pastovėsiu ir aiškiau suprasiu:
Tarsi stirnos nušuoliavo dienos
Ar ryte save iš naujo rasiu?

Kiek to laiko duota, menkas mirksnis,
Čia tik sužibėjo, čia – užgeso.
Krenta vaisiai, tu, kaip jie, nusirpęs,
Šeši juodvarniai į priekį neša.

Neš, kol lieps pamesti, – traukias,
Tarsi valktis ant akių, – Tu laikui
Atidavęs grūdą tesi laukas,
Nieko iš tavęs jam nebereikia.