Prisipažįstu
Prisipažįstu — mano laikas ne su žalia atolo gelumbe,
Bet gūžiasi drobiniuos pabariuos,
Ne derlių gausų renka — elgetiškai meldžias,
Nesugraibydamas bamblėtais pirštais, ką padovanot,
Nes nektarinės savos sausos ir kadais nesaldžios.
Jo akys žvilga, apvilktos lietum, migla ir prieblanda,
Bet regi vos ne vos
Ir tik apsimeta džiugiu, kai atmintis paglosto.
O kiek dangaus virš pasišiaušusios neklusnumu galvos!
O kiek minčių pasklidusių neranda pirmutinio uosto!
Dabar deruosi su pabirusiu laiku,
Kad nesigūžtų, kad svajoti nebijotų.
Ir jis apdovanoja knirkiančiu mažu naiviu vaiku,
Tarsi Visatos skeptrą už maldas įduotų.
Nebebijau tikrosios gomurio sausros, raumens sukiužusio
Dukslaus drobinio rūbo —
Vėl bus kam rodyti, kur siekiamas dangus,
Nes reikia keltis, eit — vaikaitis jau pabudo.