Nebe akuotais, ne žiedais užmerkia šviesą besibaigianti diena –
Ražienų atplaišos į gomurį kaip graudulys sukrinta.
Apsižvalgai būties šios Rojuje ir aptinki – tu jau viena,
Jau per vaikų, vaikaičių burnas tavo džiaugsmas minta.
Nebesipriešini peleniškiems darbams –
Apžilpę akys smulkmenų, voratinklių nemato,
Bet vis kebliau suprast iš ryto, kam
Ir kur padėjai pastangą, sveikatą.
Čia pat ruduo? Jis ne kažkur – tavy,
O lauko kraštas liko nenukultas.
Ar beatsimeni į kur ir ką neši?
Girnapusėm išklotas pats minkščiausias gultas.
Lėkštė nuo vakar viralo pilna, bet gomury rugpjūčio dulkės velias.
Sotu? Nė nelietei, o pajunti – gana.
Koks ilgas kelias... Koks duobėtas kelias...