Man dalia, matyt, išbūrė kelią ilgą,
Kuriame daug posūkių, stačių šlaitų.
Pusę jo jau nuėjau, bet neprailgo,
Nes šalia manęs dabar eini juo tu.

Kryžkelę priėję, renkamės rodyklę
Mes tą pačią, nes drauge keliaut – smagiau.
Būna, tylim, šypsomės, net susipykę,
Vienas kito nepaliekame daugiau.

Ir dabar, kada lapus jau sodai meta,
Ruduo kaupia debesis lietaus sunkius,
Vienas kitą džiaugiamės kelyje radę,
Viliamės, kad laimė į šukes neduš.

Daug už nugaros gražių paliko miestų,
Pražygiavome ne vieną slėnį mes.
Ir žinau, jeigu iš naujo eit pakviestų,
Aš tą patį pasirinkčiau kelią: vesk.