Baisu labai atbust

Apsipratau ir nebegąsčioju, kad pabario smilgynuose
Pavidalai vaiduoklių tūno nuolatos —
Lyg būtų įprasta, lyg jie — geri kaimynai
Kurių gyvenimai nekvaršina manos galvos.
Tai vis ta vasara karšta kalta ir migdantis svirplių cirpimas,
Kad išprotėjusių veikla — tik fonas, sapnas, kliedesys,
Net jei artyn prie sąmonės klaikiausios karo žinios,
Nuramini save, jog pasmerkti visi,
O tu? Nei juodas, nei raudonas — pilkas,
Kaip tie vaiduokliai pabario, slenki.
Sunku pajaust už pertrvaros — net smilgų —
Kurie gyvi ir tuo yra tikri.
Nes plunksna metraščiams padažoma į kraują,
Beprotis rėkia, koks jisai stiprus.
Malda. Atodūsis. Rugpjūčio rytas naujas.
Vaiduokliai sujuda. Baisu labai atbust.
Ramunių burtuose išbiręs lauktas „Myli...“
Pabaryje ražienos ir dagiai.
Užsidaryti kiaute saugiame — idilė.
Ar supratai, kada užsidarei?
Nijolena