Nežiūrėk atgal, nežiūrėk,
Priekyje dar džiaugsmo bus daug.
Veidrodžiui, nubudus, kalbėk:
Raukšlės netušuok, ji – žmogaus.

Man juk ne tas pats, ne tas pats,
Kada lyja, siaučia pūga, –
Širdy karo kirvį užkask, –
Pabaiga bus visko – pradžia, –

Ir nusišypsojusi sau,
Pasakyk, – Kokia aš graži.
Laimė atskubės, tik pašauk,
Bus ji į tave panaši.

Nežiūrėk atgal, nežiūrėk,
Tavo Rudens laikas – gražus.
Obuoliai į žemę byrės,
Betgi obelis nepražus.

Grįš Pavasaris, užgiedos,
Paukščiai, natos šakomis slys.
Veidrodžiui pamerk, nusijuok:
Ten – namai, kur plaka širdis.

Jai nereikia rūmų, užteks
Paprastos trobelės, mažos.
Žiburėlis kol lange degs,
Žmogui negailėk jo šviesos.