Laisvės alėjoj gelsta liepos,
Nors dar tiktai rugpjūtis, ne ruduo.
Kitos paraudo tarsi liepsnos,
Įkaitęs guli grindinio akmuo.
 
Karšta buvai, tu mūsų vasarėle,
Lietaus, pavėsio buvo taip mažai.
Trumpai žydėjo liepos, pievų gėlės,
Nedrįsdavo išplaukti vakaro rūkai.
 
Ateis rugsėjis, gatvės bus linksmesnės,
Pasklis po jas studentų klegesys,
Barams, kavinėms atsivers vėl šventės,
Šaunus jaunimas jų visa viltis.
 
Žvelgs į lapus tiktai senolių akys,
Ir tik linksmi vaikų būriai po juos braidys,
Nors ir liūdės be lapų nuogos šakos,
Alėjoje gyvenimo nesustabdyt.
 
Galbūt tikrai ne vienas rūškanotam spaly
Mintimis grįš ir tyliai sau sakys:
Kaip buvo gera vasarą čia ant suolelio,
Koks buvo mielas, šiltas jis.