Kartą prabilo tautos dainius, tautos genijus, faktinis genties vadovas į savo žmones tokiais žodžiais:
Kas ryšis dėl manęs paaukoti savo sūnų?

Gentis stovėjo po balkonėliu, nervingai mindžikavo ir tylėjo. Tyla truko kelias minutes. Galų gale Abraomas kreipėsi į savo sūnų:
Juk tu atleisi man? Negaliu nepaklusti valdovui.

Izaokas atsakė:
Daryk, tėvai, kaip reikia, aš pakentėsiu.

Aš, valdove, entuziastingai sušuko Abraomas.

Ar tikrai, Abraomai, primerkęs akis perklausė genties vadas.

Žinoma, dėl tavęs nieko nepagailėsiu.

Pažiūrėsim. Pamatysim, sujudėjo valdovas. Balkonėlis nekrustelėjo iš vietos. Nešk tą savo sūnų ant aukuro.

Po balkonėliu širma pridengtas nuo žmonių ruseno aukuras. Virš jo buvo prikabinta skardinė lenta, nuo ugnies įkaitusi iki raudonumo. Širma tuoj pat buvo patraukta, ir visi pamatė, kur bus aukojamas vaikas. Matė ir Abraomas, kol ašaros neišplovė vaizdo. Ėjo nujausdamas. Prie pat aukuro sustojo, pabučiavo Izaoką ir ištiesė rankas su vaiko kūneliu virš skardos.

Užteks, sušuko, valdovas. Tu įrodei, Abraomai, kad  myli mane labiau net už savo sūnų. Už tai tau bus atlyginta. Nuveskit juos abu į mano menę ir pamaitinkite.

O jūs, kreipėsi į nuolankiai stovinčią po jo kojomis gentį, šunauja, kremliaus kažkokio agentai, išlindę iš tupino skylės, visi tuoj pat išeisite į karą. Bailiai ir ištižėliai, mūšio lauke galėsite išpirkti savo kaltę tėvynei.

Tokiu būdu visi iki vieno vyrai, net ir vaikai buvo surikiuoti ir nukreipti į priešo pusę. Kadangi priešai buvo iš visų pusių, nes gentis su visais buvo susipykus, tai tikslios krypties istorijai nebuvo užfiksuota.

Kažkur ten. Kur ten? klausė priekiniai. Koks skirtumas, eikit, nestovėkit, mums irgi ant kulnų lipa.
Taip ir nuėjo visi kažkur. Priešas, žinoma, nesitikėjo tokio įžūlumo, nes gentis buvo maža, menkai ginkluota. Bet ką darysi, jei jau eina ant jų, nėr iš ko rinktis. Galabijo visus paeiliui arba vienu smūgiu didumą iš karto. Sviediniais ir bombomis. Nes priešas skaičiumi viršijo gal virš tūkstančio kartų, gerai ginkluotas, o gentis viso labo tik ietis ir kirvius teturėjo. Vienas kitas ir šakes buvo paėmęs, betrūko dar grėblių.

Žodžiu, atgulė visa gentis priešams po kojų. Iš paskos pirmųjų, vadas pasiuntė ir pasisotinusius Abraomą ir Izaoką. Bet Izaokas  pusiaukelėje atsisakė eiti. Susistabdė tėvą ir pasakė:

Tėvai, negi tu nematai, kad tas apsišaukėlis siunčia mus į mirtį? Žiūrėk, matai priekyje jau vos keli  gyvi liko, ką mes padarysime prieš tokią jėgą, ar yra prasmė mirti?

Abraomas nulenkė galvą ir atitarė sūnui:
Izaokai, tu dar jaunas, bėk, dar spėsi pasislėpti, o man vis tiek jau leidžiasi saulė. Be to, visada ištikimai tarnavau vadui, negi dabar turiu mirties išsigąsti? Tu skubėk, aš tave pridengsiu.

Gerai, tėvai, suprantu tave, pabučiavo Abraomą į skruostą Izaokas. Aš plauksiu į Amerikę, gal ten laimę rasiu.


Tautos genijus tuo metu tyliai pats sau pasakė:
Jei manęs nebus, tai kam dar gentis turi likti? O jei ketvirčio gyventojų neliks, tai Žemelė tik padėkos.

Bet gentis buvo labai maža, jokiu būdu nesudarė ketvirčio pasaulio, todėl Žemelė ir nepadėkojo.

Kai vyrų neliko, tai ir moterys gan greitai sutirpo. Mėgino dar iš pradžių neva vyrais kai kurios apsimesti, bet tai nedavė vaisių, todėl ir išnyko gentis greičiau net nei per šimtą metų, kaip pranašavo kadaise garsi makaronų gamintoja.

O Izaokas kažkur prie Mėmelio krantų šoko į Rytų jūrą, kuri dar kartais Baltijos vadinama, ir nusiyrė stipriais grybšniais į vakarus. Jau ir Šiaurės jūrą pasiekė, ir Atlantą, net kelis ledkalnius apiplaukė ir buvo jau visai arti Kanados krantų, net matė krantinėje susibūrusią didelę minią žmonių, gal net jį pasitinkančią, bet tuo metu jėgos galutinai išseko, juk daug dienų plaukė ir be maisto, ir be gėlo vandens, tad smigo kažkuriuo metu be jėgų tiesiai į dugną, kuris toje vietoje buvo 964 metrų gylyje. Jo mirtį nešališkai konstatavo ir oro burbuliukais patvirtino netoliese plaukiojusios žuvys, aštuonkojai ir krabai.