Motinai nemiršta


Ant kelių parklupus, žemę saujoj supa,
Aižo tylą motinos rauda:
Ranką liko tuščią, pėdsaką užpustė, –
Vėl skaudi, kaip naktį tą ji, kaip tada,

Kada akys geso, nuosprendį išrašė,
Jai mirtis, „išėjo, nesugrįš“.
Žvakių vaškas laša, kryžiai rimtį neša,
Krauju laša motinos širdis.

Metų daug praėjo, bet nepalengvėjo,
Vėrėsi, negyja jos žaizda.
Sodai sužydėję, žodžiai šlama vėju
Tos, kurią mylėjo visada.

Ant kelių parklupus, glosto kauburėlį:
Aš – šalia, dukrele, aš – šalia, –
Meilę savo vysto širdies kepurėlėj,
Atmintis žaliuoja rūtele, –

Kas, kad teka laikas, tarsi upė priekin,
Vis arčiau aš, vis arčiau tavęs.
Motinai nemiršta, širdyje išlieka
Vaikas jos tol, kol gyvybė ges.
 
žemaitukė