Kur plaukiu per rūgpjūčio miglas,
Kai glėbys ne plačiai pradarytas?
Be dantų kaip būties atsikąst?
Iš nakties nešas nuovargį rytas.
Prasimerkiu, tačiau tik vos vos —
Sunkią galvą be šanso pakelti.
Jei nestversiu, joks Dievas neduos,
Savo alkį pajusiu kaip kaltę.
Kelkis, eik, neištižk, įsakau,
Bet ramuo nė nemano paklusti.
Neišmokau gyventi tik sau.
Ego ribos artėja, nes tuščia —
Ir jausme, ir minty tik migla,
Atminimų skeveldros it šmėklos.
Kur plaukiu? O svarbiausia — pas ką?
Nei sulos, nei nektaro. Tik sėklos.
Ar sudygsiu? Dievaž, nežinau.
Nesvarbu — juk išlydi ne tokius.
Išryškėja lopelis dangaus.
Ir pro ašaras juokas. Dar moku.