Tėviškės ramunė
Ilgai laukus ramunė rugiuos,
Manęs pasitikti išėjo.
Balta ramunėle džiaugiuos,
Nors ji gal tik vėją mylėjo.
Iš kur gi žinojo, kad grįšiu,
Pareisiu gimtinės keliu,
Prie nuauksinto lauko dairysiuos:
– Ramune baltoji, kur tu?
Į gimtinę pareikim, sugrįžkim,
Tikrai dar kas nors pasitiks,
Galbūt kiemo beržas, alyvos:
– Tu ir vėl namuose, –
pasakys.
Rugių ramunėlės neskinsiu,
Žiedlapėliais nebursiu, oi ne.
Tėviškėlę mylėjau ir myliu,
Ji lig šiolei gražiausia sapne.
.................................
Ilgai laukus ramunė rugiuos,
Manęs pasitikti išėjo.
Balta ramunėle džiaugiuos,
Nors ji gal tik vėją mylėjo.