Baigia skinti žolynų spalvas miglomis išsiliejęs rugpjūtis
Ir sijoja, ir vėto lukštu apsisiautusį grūdą.
Sotis eina namo, priauginus minkštimą prie plutos,
Ir naktis tik vėsi — nei sustingdo smulkmės, nei nužudo.
Pasilenk kuo žemiau — gal tavęs nekliudys kilę vėtros,
Gal lietus neišdauš iš snūdos paskutinio krutėjimo tvinksnio.
Po migla daug ramiau — visos atplaišos randa sau vietą,
Tik nelūžk, atlaikyk, jei prie grumsto privargęs palinksi.
Kvaila būtų beklaust išdėvėto raumens, ką daryti?
Nenuryjamu kąsniu po gomurį veliasi žodžiai.
Laukiu. Sklaidos migla. Dovanotas rugpjūtiškas rytas,
Kuriame ne uosle — savo siela rugsėjį artėjant užuodžiu.
Nebereikia žiūrėt sklerotėjančiu žvilgsniu į datą,
Kai draugų sąraše iki vieno eilė sutrumpėjo.
Noriu nert į miglas — išderėjusios nieks lai nemato,
Nes žinau, ką darys nuolat judantis permainų vėjas.