Žmona
Katės naktinę traukia serenadą,
Danguj mėnulis lyg dėmė.
Liepsna, aplaižius žvakės knatą,
Švytruoja , „kilk ir tu mylėt!“
Ant stogo keturkojai niaujas,
Pavydas suima, nors ką!
Dievuli macnas, būčiau jaunas,
Po žiedus dūgzčiau lyg vapsva! –
Tik pagalvoju, miauksmas veria
Klausą, bėgioja šiurpuliai, –
Mylėti ir mylėtis – gera!
O viskas buvo... neseniai.
Marytėms, Stasėms, Jurgoms, Janėms... –
Lūpas sukepusias laižau, –
Suko lizdus gandrai, kaleno
Pirmąjį riksmą... „Nebe tau,
Martynai, jau dangaus mėlynė!“ –
Kužda pasąmonė. Tikiuos,
Kaklą apvys dar pirmutinė.
Giltinė šypsosi „tokios,
Kaip aš, tu niekur nesurasi“.
Šlama šalia puošniais šilkais
Ir pirštuku šelmiškai graso,
„Tiktai į guolį įsileisk“.
Ein peklon! – elektra nupurto, –
Nors ir žavinga, dar... ne man! –
Skubu širdies variklį kurti,
Bundu. Dėkingas daktaram.
O šalia šypsos... paskutinė,
Jos meilės – su kaupu, gana.
Iš komos bučiniu grąžina
Ta, kurią vadinu – žmona.