Dyglys



 Palangė buvo plati ir net atrodytų erdvi, jei nebūtų visa apstatyta gėlių vazonais. Kažkada buvusią baltą, dabar ją klojo storas dulkių sluoksnis, vietomis  pasidengęs gličiu žalsvu pelėsiu, pageltusiomis prabėgusio vandens dėmėmis, blunkančiais anksčiau stovėjusių vazonų lėkštučių ratilais, kampuose senais voratinkliais ir vorų pėdsakų juodais taškeliais. Nedideliuose tarpuose tarp molinių vazonų kur ne kur mėtėsi sudžiuvę, lapeliai, seniai nukritę ir nuvytę žiedai.  O štai gėlės tuose vazonuose klestėjo. Ponia Nikoleta tik jas ir tematė. Aukščiausias buvo Fikusas. Didžiuliais, lyg vaškiniais lapais jis puošėsi dviem viršūnėmis ir savo stotu aiškiai išsišoko virš viso gėlyno. Fikusas labai didžiavosi savo ūgiu ir slapta svajojo pasiekti lubas. Tuomet netilptų ant palangės ir būtų perkeltas ant gridų – šalia vešlios, plačialapės gėlės visai nepuošiančiu ją vardu – šalia Karpažolės.  Ant grindų – tai jau rimta, tai jau beveik kaip ant žemės – galvojo fikusas. O jei dar šalia Karpažolės… 

  Fikusas, skaityk, vienintelis iš palangės gyventojų nemokėjo žydėt. Net nebandė. Na ir kas? Negi negana milžiniškų lyg vaškinių lapų ir dviejų viršūnių? O štai kiti augalai vis puošėsi žiedais ir net rungtyniavo, kieno žiedynas kuplesnis, kvapnesnis. Azalija ir Pelargonija kartą net susilažino, kuri pražys pirma! Ir nutikt tu man taip – abi pumpurus išskleidė tą patį rytą, lygiai su saulės tekėjimu. Kaktusas vos nesprogo tai pamatęs – jis visą naktį net springdamas su visais ginčijosi, kad pirma bus Azalija. Ir še tau – sykiu! Kaktusas taip pyko, kad vos nesprogo. Ne ne, jis visgi nesprogo. Visad piktas, spygliuotas Kaktusas iš to įsiūčio netikėtai pražydo! Ir iškart nusišypsojo. Juk žydintys – laimingi, o laimingi juk nepyksta. 

  Ponia Nikoleta kas rytą apeidavo savo palangės gėlyną. Kiekvieną gėlę pakalbindavo, savo sapnus papasakodavo, dienos sumanymais pasidalindavo,  už gražų žydėjimą visad pagirdavo. Palaistydavo ir kartais patręšdavo. Azalija ir fikusas vandens gaudavo daugiausia. O kaktusas – tik kada ne kada. Bet jis už tai niekad nepyko, jis gi kaktusas, kiek jam to vandens tereik. Kai ponia Nikoleta visas gėles sužiūrėdavo, visomis pasirūpindavo, kartais žvilgtelėdavo ir į Dyglį. Kartais jam tekdavo ir koks lašas vandens. Neturėjo ponia Nikoleta ant Dyglio akies. Jo net tikro vardo turbūt nežinojo, keletą kartų tik burbtelėjo – dyglys. Ir liko  jis Dygliu. Stovėjo jis nukištas į patį tamsiausią palangės kampą. Tas nuskuręs augalėlis atliko jai kaip nemylimo žmogaus palikimas. Nemylimas ir buvo. Toks net neaišku koks – keli tamsiai žali lyg alijošiaus dygliuoti lapai. Lyg būtų į šonus styrantys nedideli spygliuoti peiliukai. 

  Dyglys niekada nežydėjo. Taip, ir jis nežydėjo, ne tik Fikusas. Jis net nežinojo, ar moka žydėt. Bet kaip jis norėjo sukraut žiedą! Kad ir patį mažiausią, patį kukliausią! Žinoma, geriausia būtų kas nors panašaus į Azalijos ar Pelargonijos žiedyną, bet užtektų ir Karpažolės kuklaus žiedelio. Dyglys niekaip nesuprato, kodėl ponia Nikoleta jo taip nemyli, juk ir Fikusas nežydi,  o Karpažolės – na kas čia per žiedelis – mažytis, žalias, pažasty pasislėpęs. Nei grožio, nei kvapo. O ta Karpažolė dar ir nevalyva kokia! Vis savo sėklomis mėtosi į kairę ir dešinę. Visur tų juodų sėklyčių pribarstyta, primėtyta – ant grindų, ant palangės ir visuose vazonuose. Net lovose mažų juodų rutuliukų šeimininkė rasdavo. O Karpažolę mylėjo, laistė ir kas rytą kalbino. Net per pietus ir vakarop švelniu žvilgsniu paglostydavo. 

  Dyglys kukliai tūnojo savo kamputy. O kas jam beliko? TIk džiaugtis tuo retkarčiais tenkančiu vandens lašu ir dėkot, kad jo neišmeta.  Niekas jo nekalbino, su niekuo ir jis pokalbio nemezgė. Jis tik viską stebėjo – kambarį, kitus palangės gyventojus. O už vis labiausiai mėgo žiūrėt pro langą. Ne kažką iš savo užkampio tematė, bet vis šis tas. Gražiausia kieme buvo Alyva. Ypač pavasarį, kai visa sužydėdavo. Trumpas tas žydėjimas, bet Dyglį jis pakerėdavo. Patikdavo jam stebėt ir judančius kiemo gyventojus – kada žvirblius, kada čiurlius, kada juos medžiot bandančią juodą katę. Judantys gyventojai – juk tai taip neįprasta, manė Dyglys. Dyglys visą laiką ką nors mąstė, svarstė, stebėjo ir bandė daryt išvadas. Juk nuobodu taip stypsoti. Negi tai ir būtų viskas?

  Ir žinoma, jis svajojo vieną dieną sukraut dar nematytą žiedą.

  Kartą Dyglys tarp dagių savo lapų pajuto kažkokį mažytį kutuliuką, išgirdo nepažįstamą krebždesį. Čia kas? Kas toks nežinomas jo vazone? Negi koks nors judantis gyventojas? Juk kaip šaunu būtų su kuo nors susipažinti.

  – Gerbiamasis, gal galima pas jus apsistoti? – išgirdo Dyglys prikimusį balselį, – Matote, pas jus sausiausia, o aš kaip tik ieškau vietos naujiems namams. Jūsų vazonas labai nuošaly, o mes, voriukai, labai vertiname privatumą. 

  – Žinoma. Aš dar nežinau, kas jūs, voriukai, tokie esate, bet tu turbūt man nepadarysi nieko pikta, jei jau taip mandagiai prašaisi. O ar didelis bus tavo namas?

  – Aš smarkiai netrukdysiu, tik nusimegsiu nedidelį tinklą – voratinkliuką. Prie pat žemės. Ir kartais juo pasigausiu kokį mašalėlį. Tik kartais. 

   Dyglys ir voriukas sutarė, kad mokės draugiškai sugyvent, per daug nesikišt į vienas kito reikalus ir nesipykt. Mažas šešiakojis voras numezgė tinkliuką ir dažniausiai tykiai jame tūnodavo. Jis nebuvo labai šnekus, tik kartais mandagiai paklausdavo Dyglio, ar netrukdo jam, ar neveržia lapų jo voratinklis. Tie keli lašai ponios Nikoletos skiriami Dygliui tikrai netrukdė voriukui. 

  O štai Dyglys dabar buvo laimingas. Juk jis tapo toks reikalingas! Jis, o ne kas nors kitas suteikė prieglobstį ir namus mažam gyventojui. Ir ne bet kam – ne akmenukui, ne kokiam šapeliui – o  tam keistajam judančiam voreliui. Laikui bėgant voriukas apsiprato vazone ir vis dažniau jiedu su Dygliu pasišnekėdavo. Šiaip  – apie orą, apie žydinčią Alyvą ir medžiojančią juodą katę. Nieko rimto. Bet Dyglys daugiau nebeliūdėjo – kas, kad jis nerūpi šeimininkei – juk jis dabar turi mažą voriuką voratinklėlyje. O voriukas turi jį, Dyglį.

  Kartą voriukas nutilo. Nutilo ir nieko nesakęs pasislėpė. Dyglys jau išsigando – gal voreliui kas nutiko, o gal įžeidė jį kokiu neatsargiu žodžiu? Bet! Bet po poros dienų iš po vorantinklio išlindo jo gyventojas, o iš paskos pabiro tuzinas dar mažesnių voriukų. Vaikiukų. 

Štai šito Dyglys nesitikėjo! Staiga jis pasijuto beveik tėčiu! Atsakingu už voriuką, jo voratinklį ir tuziną vaikiukų – tėčiu. Negi jam tokia laimė teko?

  Dyglio net apvytę spygliuoti lapai išsitiesė ir paryškėjo! O vakare savo viršūnėje jis pajuto kažką naujo ir nepažįstamo. Naujo, nepažįstamo ir be galo malonaus – Dyglys krovė žiedo pumpurą. Jis, visų užmirštas, Nikoletos nemylimas Dyglys, žydės!  Nesvarbu kaip – ar kukliai kaip nevalyva Karpažolė, ar prašmatniai, kaip kvepianti Alyva, ar ryškiai kaip išdidi Azalija. Tai jau nesvarbu. Juk laimingi visad sužydi?
Giaušė