Po rugpjūčio smilgynų rūdijantį graimą
Juk belieka žvalgytis, kaip derlius pareina.
Vis tirščiau laumės kraitį voratinklių draiko,
O senukai verkšlena, kad slenkstis su kaina.
Teks kratyti save, kad į dieną įkoptum
Be klampių graudulių, be prėskų ašarojimų,
Kad išminčius kažkoks nektaru tulžį lopytų,
O tu guostum save maldomis, ne žinojimu.
Apsidžiaugsi, jei grįš iš vaikystės naivumas,
Nežiūrėsi į skaičių, kaip žymimos datos.
Horizontas už rūko it smilkalo dūmo.
Gal gerai — pilkumoj juoduma nesimato.
Ne pasaulis pajuodo — žvilgsnio galios priblėso.
Uodas zirzia pro šalį. Musė myli — kaip mėsą...
Po rugpjūčio smilgynų rūdijantį graimą
Laikas eina ir eina, vis eina ir eina.