Nežinau, kas atriša žodžius,
kurie – seniai numirę –
laukia savojo prisikėlimo.
Nežinau, kas ateina tą akimirką,
nors niekas niekada nežadėjo ateiti.
Neprisimenu to momento,
kai pražysta visos gėlės,
skleisdamos skirtingus aromatus tik todėl,
kad juos įkvėpčiau,
nors laiko tam neturiu.
Neturiu laiko gyventi,
nes negyvenimas yra toks stiprus
ir magantis kaip vandens sūkurys.
Išsilieja, patvinsta nutoldamas amžiams,
palikdamas sausumą viso, kas buvo,
kas atėmė protą ir vėl jį grąžino.
Užkalbėjimais ir suokalbiais
visaip iš visų pusių jį apžiūriu,
išjaučiu ir vėl dykumos vėjui
lengvai pasiduodu be jokių pažadų,
be tikslo sugrįžti...
Pilnapradis laikas kažkur pasitraukia,
ir tik žirnio ankštelė dar bando
iš naujo įkvėpti gyvenimą,
kai jis jau beveik nebeįkvepiamas.