Miša Govičius labai nustebo per durų akutę išvydęs Geršoną, turbūt kažkas mirė, vienintelė mintis šovusi į galvą, kuri neleido jam įprastai kar kažko paklausinėti pravėrus besilaikančias ant grandinėlės duris, ne, jis iškart jas plačiai atlapojo: kas?
Kaip kas? nesuprato Geršonas, čia aš.
Aš klausiu, kas vėl mirė?
Kodėl vėl?
Pas jus visada kas nors miršta. Gerai, supratau, kad apsirikau, bet tu mane ir išgąsdinai, Gerša. Ateik, apsikabinkim. Nepaskambinai, nepranešei, turbūt pagailėjai kapeikų skambučiui.
Pagailėjau, pagailėjau, Miša, ne iki skambučių man dabar.
Nagi nagi, užeik, pasakok, tik apsiauk Larisos tapkes, kitų neturiu. Ji darbe, žinai, redakcija, dirba iki nakties, visokie straipsniai ir panašiai. Aš jau seniai sakiau jai, baik vieną kartą su tais darbais, ar mes nepragyvensim be tų tarybinių kapeikų? Va, Geršonas padės, jeigu ką, juk padėsi?
Dar klausi, Miša, mes vienas kitam oi kaip padėsim. O tu vis dar toks pat oportunistas, kaip tave institute vadino?
Už tai mane ir iškėlė aukščiau už tave, jiems priešus reikia arti laikyti, prie savęs. Na, sėsk, tuoj arbatos įpilsiu.
Kad mes Lietuvoj labiau kavą geriam, bet bus gerai ir arbata.
Rusai arbatą, tik arbatą, kavą kaip jie sako, geria buržujai, aš negaliu eiti prieš partinę liniją, pats supranti, mano darbas, Larisos redakcija įpareigoja.
Aš kaip tik dėl tavo ryšių ir atvykau.
 
 
 
 
Aichidas beveik nenustebo, kai gavo pranešimą, kad juo domisi. Seniai turėjo kažkas užvesti ant Juditos pėdsakų. Pati, žinoma, buvo užblokuota nuo bet kokios informacijos perdavimo, galų gale, jai tas turėjo ir nerūpėti, narkotikai atėmė bet kokį norą domėtis aplinkiniu pasauliu. Net sūnus jos jau nebetraukė. Nuostabą Aichidui kėlė tik tai, kad domisi Maskva. Prie ko čia Maskva?
Aš nežinau, nieko negaliu daugiau pasakyti, man tik pranešė iš informacijos biuro, kad iš Maskvos kažkokios žinybos, neaišku, kas per žinyba, paslėpta po pašto dėžės numeriu, teiravosi, ar yra toks ir toks asmuo ir kur gyvenna, telefonu kalbėjo milicijos pulkininkas Ahmatas Zuranas. Kaip žinai, informacijos tarnyba mane visada informuoja apie įtartinus skambučius. Todėl būk atsargus, maža kas. Aš tau neskambinau.
Taip taip, skolingas neliksiu. Geros tarnybos.
 
Aha, Maskva. Dėl jo prekybos anaša, Maskva, žinoma, nesivargins, viskas yra nupirkta ir sumokėta. Kažkas kita. Kas gali būti kita, jei ne ta narkomanė. Tarkim, jos ieško. Bet ieško jau turbūt kokie keturi ar daugiau metų. Ir iki šiol iki čia niekas nosies nekišo, vadinasi, gavo pranešimą. Nagi, iš ko? Žinoma, iš Chuano, tik jis vienas žino jos tėvų adresą ir laisvai galėjo iš Kinijos parašyti. Ech, mano tarnas mane išduoda? Negerai. Bet iš kur jis pats sužinojo apie savo žmoną? Kad ji Kazachijoje. Gal ir daugiau informacijos apie visa tai turi? Iš ko?
Yra tik vienas žmogus. Heino, būk geras, užeik pas mane.
 
 
 
 
Tai va, kaip supratai, tavo sūnus apgaule buvo įvyliotas į Aichido valdas, o ten jo laukė dar ir bičiuliai iš kariuomenės laikų. Kažko jiems nepatiko tavo sūnus. Nutarė atkeršyti. Dar prisidėjo ir tai, kad Aichidas nesijautė laimingas tarnaudamas tau kalėjime. Liko nuoskaudos. Tu nepasiūlei dalintis su juo savo guoliu. Žodžiu, pavertė Chuaną savo tarnu.
Kaip, fiziškai?
Taip pat ir fiziškai. Bet, kita vertus, jam pasisekė, Chuanui. Tiesa, sukeitė tapatybę, ta prasme, įdavė mano pasą ir išsiuntė į Kiniją. Jo pasas liko man. Tokiu būdu, oficialiai Chuanas Karpauskis miręs, tavo sūnaus nėra, yra Heino Tammas. Kinijoje.
Kažkoks jovalas, detektyvas. Ir ką, Kazachijoje taip galima?
Už pinigus visur galima, ne tik Kazachijoje. Bet tai ne viskas, paskui Aichidas atsiviliojo pas save tavo marčią žydę ir anūką, neva pas tėvą. Bet tėvo jau nebuvo, tik aš su tėvo pasu. Toliau, kas ten vyko, geriau tau nežinoti.
Aš jau numanau.
Aš parašiau Chuanui, o jis greičiausiai uošviui, tada tas pradėjo per Maskvą ieškoti atsakymų. Išsikvietė mane Aichidas ir prie Rašido ir Valchido privertė prisipažinti, kad aš perdaviau informaciją tavo sūnui. Aš prisipažinau. Aichidas atidavė mane savo šakalams. Vieną man paskui pavyko nudėti.
Kokiu būdu? Tu juk net į kariuomenę atsisakei eiti tarnauti, dėl to tave ir pasodino.
Na, visada būna pirmas kartas, aš nušoviau Rašidą iš jo pistoleto, kito nušauti nespėjau, mane nušovė Aichidas. 
 
 
 
 
Aichidas: paimk pistoletą. Ištiesia jį Valchidui. Tas paima. Ne, geriau padėk jį ant žemės. Geriau palikim viską, kaip yra. Aš sugalvosiu. Tu padaryk štai ką: tuoj čia suvažiuos milicija, aš pasakysiu, kad jie susiginčyjo ir vienas kitą nušovė. Tavęs čia nebuvo. Nė kvapo, nes tu buvai jau savaitę išvykęs su Judita į Maskvą. Taigi, tuoj pat paimk ją ir į traukinį. Tik ne lėktuvu. Kelionėje prišerk ją. Bet ne mirtinai. Kai apsistosi Maskvoje kokiame išnuomotame bute, ten jų labai daug, tau net pasiūlys stotyje, ten tegul ir pasilieka, kaip perdozavusi. Mums nereikia, kad ji išdėtų milicijai, kur gyveno ir taip toliau. Supratai?
Taip.
Pasitikėti ja negalima, ji žuvusi taip ar taip. Geriau tegul amžinai tyli. Sužinok jos tėvo adresą arba darbovietę Lietuvoje. Tada dumk pas jį. Jis taip pat turi nutilti, per giliai knisa. Bet prieš tai kuo daugiau iš jo sužinok. Neabejoju, kad jis turi daug informacijos, kitaip vargu, ar būtų iki čia atsikapstęs su kažkokia Maskvos žinyba. Čia tau penki tūkstančiai, netaupyk, viską daryk švariai, butą išnuomuok kelioms paroms, kad šeimininkė greitai merastų numirėlės. Ir paskubėk, aš noriu atsisveikinti su abiem. Eik.
Išėjus Valchidui, tuoj pat surenka telefonu numerį.
Ahmatai, čia tu? Aichidas trukdo. Pas mane įvyko incidentas, du kvailiai susiginčijo dėl bobos ir pasišaudė. Nieko baisaus, tik du lavonai. Tik du, ko tu karščiuojies? Aš viską sutvarkysiu. Atsiųsk gerą inspektorių. Perduosiu tau linkėjimus. Viskas bus gerai. Tik paskubėk, kol neatšalo.
 
 
 
 
Chuanas netikėtai gavo laišką nuo Aichido. Iki tol visus penkerius metus jis nei skambino, nei parašė, o čia staiga vokas. Perdavė vienas iš tų, kuriuos matydavo gatvėj ar prie namų jį saugojant. Tiesiog įgrūdo į ranką ir pasišalino. Voką atplėšė kepykloje tualete. Ten saugiausia. Suprato, kad nuo Aichido intuityviai, dėl to, kad įdavė voką tipas, kurį dažnai sutikdavo mieste, ir svarbiausia iš to susijaudinimo, kuris apimdavo prisiminus paskutinę naktį. Jis nekentė savęs, kad kiekvieną kartą, kai tai prisimindavo, susijaudindavo fiziškai.
Laiškas buvo ilgas su klaidomis, bet tragiškas. Pirma, Heino nėra. Antra, Juditįos taip pat nėra. Trečia, Rašido taip pat nėra. Ketvirta, Aichidas įsisūnins Jakovą, nes jo tėvo, tai yra Chuano Karpauskio nėra gyvo. Iš pradžių Chuanas nieko nesuprato, todėl ėmė dar kartą atidžiai skaityti: Brangus Heino,
tai reiškia, aš dabar Heino, jis kreipiasi į mane, kaip į estą, na, juk taip iš tiesų ir yra, aš Heino ir visi mane čia vadina taip, ir žino, kad esu estas. Gerai, toliau
skubu pranešti, kad mūsų brangaus bičiulio iš Lietuvos, tu jį prisimeni, toks su ispanišku vardu, Chuanas, jau nėra šiame pasaulyje, jis mirtinai susikibo su vienu kazachu, kuris buvo įsivaikinęs jo sūnų, nes Chuanas nesirūpino juo, taigi, tas Rašidas visaip mylėjo lietuvio vaiką ir net buvo davęs jam garbingą kazacho pavardę ir išmokęs visokių kazachiškų žaidimų, dabar jis irgi negyvas, kaip sakiau, tai buvo mirtina kova, abu džigitai žuvo, tebus Alachas jiems gailestingas ir Stalinas, žinoma, o Jakovo mama, kuri irgi čia kurį laiką gyveno, tu gal neturėjai apie tai informacijos, bet kažkada tas Chuanas paprašė žmonos atvažiuoti aplankyti, ji atvažiavo pas vyrą, bet įsimylėjo šaunų džigitą Rašidą ir už jo ištekėjo, žinoma, prieš tai išsiskyrė su Chuanu. Tai dabar ji irgi dingusi, visaip bandėme ieškoti, bet nesėkmingai. Gal ji irgi negyva? Tada Jaša lieka visišku našlaičiu. Tai neteisinga. Todėl nusprendžiau tapti pagaliau tėvu ir suteikti džigitui Jašai mano pavardę. Nuo šiol jis vadinsis Jakovu Nurijevu.
Labai ilgai tau pasakoju, tau gal net neįdomu, juk tu nepažįsti tų žmonių, bet man džiugu pranešti apie pasikeitimus, juk mes buvome artimi draugai, ar ne? Dar noriu kada nors pakviesti tave vieną pasisvečiuoti pas mane, kartu susipažinti su mano posūniu ir prisiminti mūsų paskutinį vakarą. Tikiuosi, tu jo nepamiršai. Parašyk būtinai ir perduok per tą patį žmogų. Labai lauksiu. Atvažiuok greičiau.
Koks niekšas, atvažiuok greičiau. Bet ko gi tada mane taip muša prakaitas, negi aš važiuosiu?
Ir kai suglamžė jau rankoje popierių, pastebėjo, kad kitoje pusėje dar kažkas parašyta. Išlygino skiautę. P.s. galvok apie puikiąsias savo dukreles.
Kitą rytą įdavė kurjeriui atsakymą: aš pasiruošęs, organizuok išvykimą.
 
 
 
 
Aichidas jau buvo šiek tiek pasenęs. Chuanui pagailo jo. Gėdijosi sau tai pripažinti, bet širdis daužėsi, kai tas artėjo jį pasitikti. Mano berniuk, švelniai pasveikino Aichidas, stipriai apkabinęs Chuaną. Toks pat gražus ir visai nepasikeitęs, džiaugiuosi dėl tavęs.
O tu pasenai, stengėsi būti žiaurus Chuanas.
Taip, žinau. Tiek visko įvyko, tiek netekčių. Aš labai pergyvenau dėl visų, visus labai mylėjau, net Juditą. Tikrai, miela žydukė. Gaila, kažkas ją pripratino prie kvaišalų, paskutiniu metu visai nesivaldė. Kai aš pabandžiau ją gydyti, taip sakant, neprileisti prie medžiagų, ji pabėgo. Paliko net Jašą ir dingo. Net neišmanau, ar ji galėjo kur nors toli nubėgti. Labai gali būti, kad mirė kur nors stepėje. Aš bandžiau ieškoti, tu nemanyk, bet veltui. Bet pasakok apie save, kaip tu, kaip tavo šeima?
O ką pasakoti, tu juk atsikvietei mane tam, kad išardytum mano ramų gyvenimą.
Na, ramus gyvenimas gali būti ir čia. Dabar, kai netekau Rašido, Heino ir Valchido, tu man labai reikalingas, patikėk. Ne kaip tarnas, aš atleidžiu tuos likusius trejus metus, tu sąžiningai man dirbai, bet kaip draugas. Ten Kinijoje dabar apsieis be tavęs, bus kitas žmogus. Tu negalėsi grįžti.
Bet kaip mano mergaitės, kaip žmona?
Mergaites, jei nori, galime čia apgyvendinti, bet be mamos, jai nėra čia ką veikti.
Vadinas, dabar privalėsiu gyventi su tavim?
Tai neprivaloma, tavo pasirinkimas, tik jei norėsi, tik kaip partneris, koks buvo Heino...  
Heino miegojo su tavim.
Ta dalis, kaip sakiau, tavo pasirinkimas, bet iš tiesų tu labai jį primeni, tik esi dar jaunesnis, patrauklesnis. Kita vertus, Jaša dabar mano sūnus, tu negali to pakeisti, nes tu jau ne Chuanas. Ir vadinsiu, nepyk, tave Heinu. Taip bus paprasčiau ir mažiau painiavos.
Painiavos, deja, tavo dėka čia labai daug.
Na, nepyk, man patinka dramos, netgi tragedijos. Esu perskaitęs daug Šekspyro.
Tai štai iš kur visa tai. Bet Jakovą tu man parodysi?
Žinoma, o kaipgi. Eime, tu jį pamatysi. Tikras kazachas.
 
 
 
 
 
Aha... aha... ... aha... ... ... aha... aha... aha... ... ... ... aha... aha... aha... ... aha... ... ... ... ... ... aha. Miša nuleido ragelį, kuris dar kurį laiką pypsėjo, galiausiai paleido jį iš rankų. Tas minkštai nutūpė ant kilimo ir toliau grojo nesudėtingą dainą pypt pypt pypt.
Geršonas prišoko prie ragelio ir susirūpinęs paklausė: kas nutiko? Bet ragelis neatsakė. Šervenikovas padėjo jį ant aparato. Stojo tyla.
Tavo Juditos kokia pavardė? galų gale sugalvojo klausimą Govičius.
Karpauskienė, o ką?
A, tai reiškia ne ji, ačiū partijai, apsidžiaugė šeimininkas.
Palauk, palauk, ką reiškia ne ji? Ką tu tuo nori pasakyti?
Matai, man dabar pranešė, kad rado kažkokią Juditą Maskvoje. Negyvą. Tegul partija bus jai gailestinga. Bet jos pavardė ne Karpauskienė. Tikrai ne, kažkokia Duralijeva ar panašiai. Nurimk, tai ne tavo dukra.
Palauk, Miša, palauk, neskubėk, aš noriu ją pamatyti.
Ką ten žiūrėti, kažkokia narkomanė, padaugino ir baigėsi, štai ir viskas. Su tavo dukra tikrai nieko bendro. Eime gerti arbatą, tuoj Larisa grįš iš redakcijos.
Ją juk atveš su mašina?
Ką, tą narkomanę? Tu išprotėjai?
Larisą, tavo žmoną.
Kodėl ją turi atvežti? Ji juk gyva. Ai, susipainiojau, taip, aišku, su mašina, ji gi redaktorė.
Paprašyk, kad mane nuvežtų pas tą narkomanę.
Na, baik tu, Gerša, nebūk paranojikas, eikime arbatos.
Ne, pasakiau, turiu įsitikinti.
Tu visada toks buvai. Nepakenčiamas. Atleisk, aš čia tik šiaip, bet, žinoma, nuvažiuok, kad būtum tikras. Aš tai jau dabar tikras, tačiau tu nuvažiuok, būtinai nuvažiuok, o paskui galėsi naktį grįžti, tik aš turbūt jau miegosiu, tai galėsi ryte papasakoti.  
 
 
 
 
Marija pamena, dabar artėdama prie septyniasdešimties dažnai sugrįžta toli atgal, kai pralaimėjus jų būriui ji slapčia iš kalnų grįžo į kaimą. Buvo vėlyvas ruduo. Po kelių dienų kaime pasirodė būrys frankistų. Jie irgi grįžo iš kalnų, kuriuose persekiojo partizanų likučius ir keletą jų suimtų vedėsi būrio viduryje surištomis rankomis. Visi žmonės išėjo iš trobų ir verkdami bei garsiai aimanuodami šaukė vardais savo suimtus gimines, veržėsi prie jų. Kariai niekam neleido priartėti, bet perduoti maistą sutiko. Marija pažino visus būrio partizanus ir jie ją taip pat pažino. Bet neišsidavė. Vienas frankistų karininkas priėjo prie Marijos ir paklausė: mergyte, tu juos pažįsti. Marija nuraudo, nuleido galvą ir neigiamai ją papurtė. Tai buvo Chuanas, tas pats berniukas, kuriam kažkada padavė teniso kamuoliuką, tik dabar prieš ją stovėjo gražus jaunuolis, kuriam kariška uniforma labai tiko.
Kuo tu vardu? paklausė Chuanas.
Marija.
Kaip banalu, ištarė karininkas.
Jūs tą jau sakėte.
Sakiau? nustebo. Kada?
Visada, piktai metė Marija ir apsisukusi nubėgo į namą.
Vakare į duris pabeldė Chuanas ir ji pirma pribėgo prie durų atidaryti, nes matė pro langą jį įžengiant į kiemą.
Aš prisiminiau, kur mačiau tave, tada tu buvai maža mergytė.
Aš ir dabar maža.
Taip, ūgio tu nedidelė. Gal nori pasivaikščioti, turiu šokolado?
Taip ji tą naktį permiegojo tvarte ant šieno su savo svajonių jaunuoliu. Šokoladas liko nepaliestas.
 
 
 
 
Žinai, aš čia daug galvojau. Buvo, tai yra, čia yra daug laisvo laiko. Galvojau, kokia nesąmonė, štai tu kažką planuoji, svajoji, nusipieši savo būsimo gyvenimo kokį dešimtmetį, na gerai, nors penkmetį į priekį, viską susistatai, suprojektuoji: taip nesielgsiu, to nedarysiu, ten neisiu, viskas bus ore, gražu, saulėta, jokių darganų, debesų, šešėlių, jokios praeities. Ir še tau kad nori – peilis į pilvą ir aleliuja. Visi planai griūna, projektai subliūkšta, tavo kraujas nenumaldomai išteka velniop ir gyvybė tave palieka, supranti. Viena akimirka ir nieko nelieka. Nieko, apie ką taip saldžiai svajojai. Ar tau neatrodo, kad kažkoks šunsnukis nelabai mandagiai su mumis elgiasi? Na tas, kuris kabo bažnyčioje.
Suprantu, ką turi galvoje. Ir man nutiko taip pat, trumpas sujungimas, šūvis ir tu jau nebe aktyvus vartotojas. Labiausiai man gaila nebaigto rašyti romano.
Apie ką jis?
Apie mane, apie tave, apie gyvenimą.
Su tikrais vardais?
Aišku, ne. Net ir įvykiai daugeliu atvejų išgalvoti, bet vis tiek ten liko kažkas mano, asmeniško ir nueis greičiausiai viskas į šiukšlyną. Juk Aichidas nesupras, ten estiškas tekstas, nuspręs, kad geriausia sudeginti.
Rankraščiai nedega, taip sako.
Dar sako, mes patys savo likimo kalviai.
Bet tu, ką gi tu nusikalei?
Greičiausiai aš atsibodau šeimininkui, pasenau. Tai natūralu. Visi senstam, norisi šviežios mėsos.
Kas bus ta nauja mėsa?
Spėju tavo sūnus.
 
 
 
 
Nevažiuok, Geršonai, ką tu vienas padarysi? Palauk savaitę, grįž iš atostogų mano bičiulis Kostia Grafovas, sukels savo saugumą ir mes išpurtysime tą visą Kazachstaną. Būk išmintingas, juk tu žydas, po Jeruzale! 
Miša, aš nieko neketinu daryti, tiesiog noriu pažiūrėti, kur gyveno mano dukra, gal pasikalbėti su tais žmonėmis. Nieko daugiau, aš net balso nepakelsiu. Galų gale, ten gali būti mano anūkas, negaliu dar savaitę sėdėti ir nieko neveikti. Ir bazėje manęs laukia, man kasdien skambina, net iš partijos komiteto, sako, kur tu pasidėjai. Praeitą savaitę jau melavau, kad man Maskvoje padarė operaciją, tai ką aš meluosiu dar visą savaitę? Nepyk, važiuoju, ačiū už viską, partija mūsų neužmirš.
Ir Jeruzalė! Kad tave Judas pabučiuotų, atleisk už nešvankybę.
Padėkok nuo manęs Larisai.
 
 
 
 
 
 
Pirštų antspaudai ant pistoleto priklauso kažkokiam Valchidui, tu jį pažįsti?
O kaipgi, Ahmatai. Tai vyras iš mano aūlo. Dirba mechanizatorių dirbtuvėse. Tiesa, jau kelios dienos neišeina į darbą. Reiks nueiti pažiūrėti, gal susirgo.
Aš ketinu skelbti jo paiešką.
Palauk, Zuranai, neskubėk, aš pirma pats jo paieškosiu. Tu gali jį išgąsdinti. Jei jis tikrai dalyvavo susišaudyme, tada neprisileis milicijos, o manim jis pasitiki. Aš viską parengsiu, nuraminsiu jį ir tada tau paskambinsiu, gerai?
Duodu savaitę, sutvarkyk viską.
 
 
 
 
Dar kitą naktį ji paliko jos lovoje miegantį Chuaną ir nuėjo į kaimo bendruomenės ūkinį pastatą, kurio, laimei, niekas nesaugojo ir kuriame buvo užsklęsti iš lauko partizanai, ir išlaisvino juos. Kartu  su jais pabėgo į kalnus. Po to su Tarptautinės brigados daliniais pasiekė Prancūziją. Buvo 1938 metų gruodis. O Naujus Metus sutiko jau Maskvoje. Stalinas, Berija, visa TSRS vadovybė. 
 
 
 
Aš peržiūrėjau Heino daiktus...
Juk sakiau, tu Heino. Čia pas mane kitaip nebus. Pasistenk kuo greičiau persiorientuoti. Nenoriu, kad Jaša pastebėtų kažkokias nesąmones. Nesąmonių neturi būti. Supratai?
Aišku, bet tu pats jas sukūrei. Gerai, nesvarbu, pasakyk kaip viskas įvyko.
Kaip kaip, paprastai, kažko susipyko, susimušė, paskui tas lietuvis, vadinasi, Chuanas greibė pistoletą ir nušovė Rašidą. Įbėgo Valchidas, žiūri jo draugas negyvas ir Chuanas nukreipęs į jį patį ginklą. Na, ir buvo vikresnis, spėjo pirmas iššauti, lietuvis krito. Viskas.
O Valchidas, kur jis?
Išsigando, pabėgo, nežinau, kai atėjau, tik pamačiau jį bėgantį iš kiemo. Kiti vyrai dar mėgino sulaikyti, bet kur tau.
Bet kaip Rašidas galėjo prieiti prie Chuano, jis juk buvo tavo nuosavybė?
Vadinasi, suįžūlėjo vyras, per daug sau leido. Tikiuosi, tu nesistengsi peržengti kai kurių neleistinų linijų, būsi lojalus, ta prasme? Turiu galvoje pirmiausia Jašą, juk jis mano sūnus.
Taip taip, aš tik Heino.
Ką tu ten minėjai apie daiktus, na to lietuvio, tegul ilsisi ramybėje?
A, taigi radau kažkokius popierius, es... tai yra lietuviškai parašytus, nieko nesupratau, bet galvoju tai gali būti romanas ar kažkas panašaus, nes yra dialogai, vardai ir visa kita.
Vardai? Kokie vardai?
Nesijaudink, nei vieno tikro.
Bet dėl viso pikto sudegink tuos popierius, Heino, nereikia, kad rinktų dulkes name.
Jei taip nori.
Noriu, Heino, noriu.
 
 
 
 
Ne ne, jūsų dukters čia tikrai nėra. Galvoju, kad grįžo namo. Po vyro mirties.
Kaip mirties? Tai Chuanas mirė?
Chuanas irgi. Tiesą sakant, jie vienas kitą nušovė. Na, jos dabartinis vyras ir buvęs, tai yra Rašidas ir Chuanas. Chuanas buvęs vyras. Matau, jūs nežinote. Jums jinai neparašė, kad antrą kartą ištekėjo? Na gražiausia. Todėl aš galvoju, kodėl jos tėvas neatvyko pasveikinti. Pasirodo, jūs nieko nežinojote. Bet dabar bent jau viskas paaiškėjo, tad nusiraminkite ir skriskite namo, ten greičiausiai jau bus jūsų dukra ir anūkas.
Vienas kitą nušovė. Kaip tai galėjo nutikti?
Tiesą sakant, man irgi keistai atrodo, vyrai susipyko, turbūt dėl moters, jūsų dukters, juk abu mylėjo vieną moterį, visai kaip pas Šekspyrą, ir sumanė pasišaudyti. Bet gal buvo dar ir trečias, kitaip kaipgi jie būtų spėję vienas kitą nušauti, keistoka, ar ne? Bet milicija dirba, aiškinasi, kai praneš, aš jus informuosiu. Palikite savo adresą.
Tuo metu į kiemą ant arklio įjojo Chuanas su Jaša. Jaša prilaikomas Chuano skubiai stryktelėjo žemėn ir verkdamas nubėgo link Aichido: dėde, dėde, jis pavadino mane savo sūnum. Melagis. Dėde, dėde, nenoriu jo matyti.
Šervenikovas nustebęs spoksojo į Chuaną, o Aichidas netverdamas pykčiu įsakė lietuviui skubiai dingti į namą, tada paliepė savo vyrams sučiupti žydą ir patalpinti viename iš kambarių. Prie durų pristatė sargybą.
Nurimk, Jaša, aš pakalbėsiu su tuo estu, jis nėra tavo tėvas. Dabar mane turėsi vadinti tėvu. Taip bus geriausia. Nusišluostyk ašaras ir eik į virtuvę. Kazachai neverkia. Užvalgyk ko nors skanaus.
 
Ką tu sau sugalvojai? užsipuolė Aichidas Chuaną, kai jie stovėjo vienas prieš kitą.
Aš turiu į jį teisę, jis mano vaikas.
Tu neturi jokių teisių, tu sumautas estas ir niekada negulėjai su jo motina, kaip gali būti tėvas?
Gerai, aš suklydau, pasidaviau jausmams, atsiprašau.
Kokią velniavą užkūrei, juk liepiau porai valandų dingti? Tavo uošviui pasakiau, kad tu negyvas, o čia staiga įvažiuoji kartu su anūku, kai jam pranešiau, kad iškeliavo su motina. Kaip dabar tai atrodo, ką? Gerai, padarysime štai ką, tu nupasakosi, ką jis turės veikti Kinijoje, tai ir bus tavo pakaitalas. Be to, turės kaip tavo mergaičių senelis rūpintis anūkėmis. Šiandien pat paruoši jį tam darbui. O  rytoj nuveši į Alma Atą mano draugui dovanų naują Volgą, kuri stovi už namo, matei ją?
Taip. Ką turėsiu jam pasakyti?
Nieko, aš jau viską su juo esu aptaręs. Tiesiog nuveši ir tuoj pat atgal.
Supratau, atleisk dar kartą.
Paskui bus matyt.
 
 
 
 
Ahmatai, atleisk, kad trukdau. Turbūt dirbi užsiėmęs?
Taip, sakyk, kas nutiko? Atsirado tavo tie pirštų antspaudai?  
Dar ne, bet tikiuosi greit atsiras. Aš kitu reikalu. Ryt pas tave atvažiuos nauja juoda Volga. Priglausk ją savo tarnybos reikalams. Čia mūsų kolūkio dovana tarybinei milicijai.  
Ačiū, ačiū, transportas mums reikalingas. Tarybinė milicija neužmirš mūsų tarybinių žemės ūkio bendrovių ir visada atskubės į pagalbą.
Žinau, Zuranai. Mašiną atvež toks vaikinas, aš jo nepažįstu, šiaip mielas, paslaugus, gali gerai pasitarnauti namų priežiūroje, geras vaikis, bet, įtariu, kažkas negerai su jo dokumentais. Bent man taip pasirodė. Jeigu aš nesuklydau, gali jį pasilaikyti kartu su mašina. Savo nuožiūra, ta prasme, dovanoju.
Supratau, išsiaiškinsime.
Ir dar, dėl to Valchido, na kurio pirštų antspaudus aptikai. Bijau, kad jis priešinsis, gali nepasiduoti. Neduok Alache, kad jis žūtų suimamas.
Supratau, Aichidai. Pranešk jo atvykimo datą.
 
 
 
 
 
Pakviesk man tą Sniečkų.
Gerai, Sekretoriau, jis jau laukia.
Nu cto, Antanas, kas pas tave ten darosi? Kodėl žmonės deginasi?
Ne žmonės, Leonidai Iljičiau, tik vienas vaikinas.
Vienas, o rytoj jau bus šimtas, dar po mėnesio visa, blet, Lietuva susidegins. Ką aš Niksonui pasakysiu, kai jis man paskambins į šitą, blet, aparatą?
Tas susideginęs buvo psichinis ligonis. Taip nustatė medicinos ekspertizė.
Tai kodėl pas tave psichiniai ligoniai vaikšto laisvėje, kodėl neuždaryti? Arba kodėl ne kariuomenėje, juk jis jaunas, ar ne?
Taip, devyniolikos metų.
Matai, jau seniai turėjo tarnauti, armijoje iš jo žmogų būtų padarę. Kokį jis ten raštelį paliko?
Laisvę Lietuvai.
Kokią, blet, laisvę? Ko jums dar trūksta litovcam? Aš viską jums atidaviau, ir Baltijos jūrą, ir nemokamą mokslą, važiuok kur nori po visą Tarybų Sąjungą, net ligi Sibiro, kokios, blet, dar jums laisvės?
Kai kurie žmonės, Leonidai Iljičiau, nori į priešingą pusę nei Sibiras.
Tavo kai kurie žmonės jau pabėgo prieš du metus į Turkiją, dar ir stiuardesę nužudė. Ar tokiu būdu jūs litovcai bėgiosite nuo Tarybų?
Taip, tai Brazinskų šeima, tėvas ir sūnus, man labai gėda dėl tų banditų. Bet tai Generalini Sekretoriau, tik vienetai, išimtys, o išimtys patvirtina taisyklę. Visi Lietuvos žmonės nori taikos.
Kokios taikos, ar aš tau apie taiką kalbu? Tavo ten tas Kaunas, ar kaip jis vadinasi, visas susirinko versti Tarybų valdžią, aš turėjau net kariuomenę įjungti, o tu kalbi man apie išimtis. Ką visas miestas išimtis? Velniop tada tokį miestą, sulyginsiu su žeme. Nori, kad kaip Prahoje pervažiuotume jumis su tankais, tu to nori, Antanai? Gerai, bus.
Ne, Leonidai Iljičiau, jūs neteisingai mane supratote. Padėtis, ačiū Jums, stabilizavosi ir nuo šiol viskas bus puiku. Maištininkai susemti, jiems bus uždarytos visos durys...
Sakyk, o kas ten per istorija su ta ispane, kaip jos pavardė?
Mendoza?
Taip, Mendoza.
Na, jos sūnus tapo kunigu ir, be to, ...
Ir tu drįsti moterį, motiną už tai išmesti iš partijos? Kuo tau kunigai nepatinka, draugas Sniečkau, ką?
Na, kaip mokė Leninas, opiumas...
Velniop Leniną, tą sifilistą, tegul tam savo mauzoliejuje dvesia, dabar aš laikau partijos liniją, todėl klausyk manęs, tuoj pat grąžini ją, tai yra Mendozą į pirmas partijos gretas, tegul ji būna prie tavęs dešinioji ranka, supratai? Visas išlaikymas ir taip toliau. Šiandien pat. Laisvas, gali eiti.
 
 
 
Valanda prieš  
Suslovas nervingai vaikšto po kabinetą ir su nuostaba stebi Brežnevą kortomis dėliojantį pasjansą.
Dėl dievo, Lionia, kaip tu gali?
Dievo nėra Miša, tu puikiai žinai ir Kremliuje minėti jį neverta.
Tau vis juokai, išsipagiriotum nors kartą.
Nemokyk manęs, gerai? Truputis lašų man naudinga širdžiai, taip pasakė mano kardiologas, ir negrįžk daugiau prie šito klausimo. Aš nesirengiu kaip tu kiekvieną dieną bėgioti, ar kokį velnią tu ten veiki.
Darau mankštas, jogą, bet ką tu supranti. Gerai, spręskim, ką daryti su ta supista Lietuva.
Tu jau padarei su Čekoslovakija.
Ne aš, o tu pasiuntei ten tankus.
Matai, kaip tu pragydai, nusiplauni rankas, tu ne prie ko. O kas man zyzė nuo ryto iki nakties – užrauk tą pavasarį. Prahos pavasarį, ne tu?
Leonidai, tu per daug minkštas, juk supranti tai, ar ne? Aš neįsivaizduoju, kaip tu kare priiminėjai sprendimus, juk ten veikti reikia staigiai, nedėlioti supisto pasjanso.
Aš buvau komisaras, politinis vadovas, man nereikėjo šaudyti į vokiečių pusę. Aš tik prižiūrėjau, kad kiti šaudytų. Tam reikalui nebuvo būtina labai skubėti. Juk patraukti ką nors į tribunolą galima po kelių dienų, o per tą laiką dažnai tas ir numiršta. Matai, Miša, neskubėk ir būsi pirmas, kaip sako jugoslavai.
Kokie jugoslavai, kada jie taip sakė?
Tu visai neturi jumoro jausmo, tu net anekdotų apie mane nežinai. Pavyzdžiui toks...
Ar dabar laikas, Leonidai?
Pasijuokti visada laikas. Tai štai, bėga, reiškiasi, Brežnevas, aš pasakoju, kaip žmonės sako, ir Niksonas. Dviese, daugiau niekas nebėga. Ir pirmas, aišku, Niksonas, tu gi žinai, aš su sportu niekada nesibučiuoju.
Dėl tų tavo bučinių: nu baik vieną kartą, žmonės juokiasi.
O man patinka, taip aš kaip ir pažymiu tą žmogų, supranti, jis jau negalės prieš mane rankos kelti, ta prasme, kariauti, jis pabučiuotas, aišku? Tai va, Niksonas atbėga pirmas, Brežnevas, aš, antras. Na žinoma, ko man pirmam lįsti, gal ten užminuota, cha cha cha.
Ir viskas?
Ne, Miša, čia gi anekdotas, turi būti juokinga. Tai va, pasaulio spauda praneša, kad du galingiausių valstybių vadovai varžėsi bėgimo varžybose ir Niksonas atbėgo pirmas, o Brežnevas paskutinis. Cha cha cha. Bet čia dar ne viskas. Mūsų spauda parašo beveik tą patį, tik praneša, kad Brežnevas atbėgo antras, kas yra tiesa, o Niksonas priešpaskutinis, cha cha cha. Na, ar nejuokinga? Supranti, Michailai, nė viena spauda nerašo, kad bėgo tik dviese, tada viskas atrodo labai išvirkščiai. Matau, tu nepakenčiamas paniurėlis. Ir kodėl partija tave dar vis laiko?
Ką tu be manęs darysi, kvaily tu?
Tu atsargiau su žodžiais, aš nežinau, ar mūsų nepasiklauso Andropovas, bjaurus tipas. Juk aš visgi sekretorius. Gerai, grįžkim prie Lietuvos. Kokia ten komunistė ispanė, Mendoza, berods?
Taip, buvo tokia, kai aš dirbau Lietuvoje, labai patikima komunistė. Nežinau, kas  nutiko, bet paskui ją pažemino, išmetė iš partijos.
Kodėl išmetė?
Įtariu, kad be reikalo. Žinai kaip būna, kažkas kažką pasakė. Jei ji būtų prie Sniečkaus, manau, ten niekas nesidegintų, patikėk.
Gerai, kaip tik apie tai ir pasikalbėsiu su Sniečkum, griežtai pasikalbėsiu.
Galiu likti kabinete?
Ne, Michailai, geriau eik. Nepyk, bet kartais tu perlenki lazdą. Nenoriu, kad draugas Antanas jaustų dvigubą spaudimą. Kartais jis labai nervingas, senas komunistas, kurva.  
 
 
 
 
Penkios dienos prieš tai  
Michailai, blet, tebia ujebis, draugas Govičiau, kas ten po bybiais darosi tavo Lietuvoje? Tu, kaip matau, ir su Galina nesusitvarkai, ji valkiojasi kažkur girta po Maskvą, o čia dar tavo supista buržuazinė Lietuva deginasi, blet, po vykdomojo komiteto langais.
Leonidai Iljičiau, negaliu aš visur spėti – ir paskui jūsų dukrą lakstyti, ir dar Lietuvą prižiūrėti. Tarp kitko, Lietuvos Jūs man nepriskyrėte, tik Galiną Leonidovną, turiu priminti, o su ja tai blogiau nei su visa Lietuva, prašau man atleisti.
Tu kalbėk, bet neprisikalbėk, ką jau mano Galočka tokio pridarė?
Puikiai žinote, Leonidai Iljičiau, nesugaudau aš jos, pabėga nuo manęs, sako: atsipisk tu, prakeiktas žyde.
Ot čia tai atpažįstu – mano kraujas. Nepyk, nekenčiu aš žydų, ne tavęs, ne, tu tai net labai fainas, kitaip nelaikyčiau prie savęs, bet apskritai visos tautos nemėgstu, todėl ir su Izraeliu nelabai mes kontaktuojame, įkyrūs labai, vis nori, kad nutrauktume ryšius su Egiptu, su Sadatu, o jis man labai mielas, draugiškas arabas, kodėl turėčiau su juo nedraugauti? Ir piramidės man labai patinka. Žodžiu, tavo žydų, nepyk, niekas nemėgsta, ir čia aš neturiu omeny vien Hitlerio, ne, Hitleris buvo šunsnukis, bet ir kiti jūsų nemėgsta, pripažink Michailai, kažkas ten pas jus negerai, gal dėl to, kad jūs savo bybius apipjaustėtė, ka? Cha cha cha. Juokauju. Bet gerai, grįžkime prie Galinos.
Grįžkime.
Nu?
A, taip. Taigi, važinėja ji po Arbatą ir kai pamato jauną bernelį...
Tu, blet, nori pasakyti, kad tas Čiurbanovas jos neatpisa kaip reikiant? Juk septyniais metais jaunesnis, aš jam net generolo laipsnį suteikiau, kad nelakstytų paskui kitas...
Laksto, Leonidai Iljičiau, laksto, už tai Galina Leonidovna ir geria. Ir ieško po Arbatą jaunų berniukų.
Kurva.
Aš irgi sakau.
Ką?
Ne, aš ne tą sakau, sakau, kad nuskriausta mergaitė.
Tai mergaitei jau keturiasdešimt metų.
Tai aš ir sakau, kad čia reikia griežtos rankos.
Niekada prieš Galočką rankos nepakėliau, ar tu supranti tą, žyde?
O kaipgi, suprantu, bet aš jos negaliu sulaikyti įkalbinėjimais, neklauso manęs. Sako: atsipisk.
Gerai, sakyk, ko norėjai.
 
 
 
 
 
Septyniasdešimt antrais birželį mane per vieną dieną grąžino vėl į partiją ir perkėlė į Vilnių. Viskas per vieną dieną. Butas penkių kambarių. Tiek vietos niekada neturėjau. Pasakiau sau, o Viešpatie, kada aš tiek ploto išvalysiu? Bet man iškart atsakė, kad neturėsiu kada rūpintis švara, pasirūpins partija, tai yra, man pristatė tarnaitę, visai kaip tiems ispanų ponaičiams, kuriuos stebėjome per tvorą žaidžiančius tenisą. Kur mano Chuanas? pagalvojau. Ne apie sūnų, aišku, bet apie tą berniuką, kurį palikau saldžiai miegantį savo lovoje. Nors, žinia, ir apie sūnų dažnai pagalvoju – kaip dingo, tai kaip į vandenį, jokių žinių. Ir apie marčią ir anūką nieko tada negirdėjau. Rašiau į Kauną, mūsų butą, bet jokio atsako.
Taigi, Chuanas, kažin ar dar gyvas. Betgi ne apie tai aš. Sūnų Aivarą taip pat perkėlė į Vilnių į kažkurią bažnyčią, net vyskupo titulą suteikė. Tik gyventi turėjo atskirai, negalėjo motina komunistė įsileisti į namus vyskupo.
Saulių mano vyrą įtaisė partija į kažkokią gamyklą, berods, grąžtų, direktoriumi. Sako, nieko aš nežinau apie tuos grąžtus, bet partijai buvo nefasonas, kad sekretorės vyras būtų kažkas žemiau direktoriaus. Tai ir vaikščiojo Saulius Mendoza, taip tada jis vadinosi, kasdien su kostiumu ir kaklaraiščiu į savo fabriką.
Tiksliau nevaikščiojo, bet asmeninis šoferis su Volga nuveždavo. Man irgi buvo paskirta Volga su vairuotoju. Aišku, ne apie tokį komunizmą svajojau, bet pripratau ir nesiskundžiau. Galiausiai pamačiau, kad visi aukštesni komunistai taip gyvena, neskursta. Gal ir teisingai, vadovai neturi galvoti apie duoną kasdieninę, jie turi mąstyti apie platesnius vandenis, pavyzdžiui, kaip visam pasauliui patiekti tą žmonių taip trokštamą komunizmą, kaip įveikti besočius kapitalistus. Ir aš kiekvieną dieną tuo užsiėmiau, agitavau darbininkus, inteligentus, jaunimą domėtis imperialistų supuvimu ir socializmo pranašumais.
 
 
 
 
Tai, ką aš noriu su Jumis apkalbėti, Leonidai Iljičiau, gali būti susiję su ta susideginusia Lietuva. Tuoj pabandysiu viską trumpai paaiškinti. Turiu Lietuvoje tokį seną draugą Geršoną Šervenikovą, ne tai kad jis senas, ne, jis mano vienmetis, mes kartu mokėmės. Taip pat žydas.
Pro jus žydus nei praeisi, nei pravažiuosi. Trumpink.
Tai aš ir taip labai trumpai. Taigi, jo dukra vedė tokį Chuaną Karpauskį. Tai yra atvirščiai, jis ją vedė.
Koks skirtumas? Neišsiplėsk.
Tai labai svarbu, jei vaikinas veda, tada normaliai, bet mergina!!! Ne, kiek žinau, jis vedė, jis.
Aš tuoj nutrauksiu tavo vizitą, man į biurą laikas.
Tik trys minutės, drauge Generalini Sekretoriau. Paskui pasirodė, kad to Karpauskio tėvas per karą Lietuvoje buvo žydšaudys.
Na ir kas? Ar tai nusikaltimas?
Oi, draugas Generalini Sekretoriau, tik nesakykite to garsiai, pasaulis Jus pasmerks. Aš neprasitarsiu, galite manim pasikliauti.
Toliau, šaudė žydus, kas dar?
Ar to negana? Juk šaudė gyvus žmones?
 Žydus.
Jūs nepataisomas. Gerai, už tai atsėdėjo kalėjime. Tarybų Sąjungos. Mano draugas Geršonas apie tai sužinojo tik po vestuvių ir liepė dukrai palikti žydšaudžio sūnų.
Tu dar ilgai man knisi protą, žydo vaike, tu?
Jau baigiu, visai prie pabaigos. Ta paliko vyrą, anas išvažiavo į Alma Atą...
Alma Atą? Kokio bybio? Ar žinai, kad aš beveik metus laiko buvau Kazachijos pirmasis sekretorius? Dabar visos Tarybų Sąjungos. Kazachija gera starto aikštelė.
Turbūt tas Chuanas irgi taip galvojo.
Palauk, kas čia per vardas?
Taigi jau priėjau prie svarbiausio – jo motina Marija Mendoza, ispanė, ilgą laiką buvo Lietuvos komunistų lyderė, bet dėl intrigantų buvo priversta palikti partiją. Dabar Lietuvai ji būtų tikras išsigelbėjimas.
Mendoza Mendoza, kažkas girdėto, reiks pašnekėti su Sniečkum.
Tai tas Sniečkus ją ir atleido, dėl to, kad jos sūnus kunigas.
Sakei, kad jis vedė, ar katalikai gali vesti?
Ne, tai kitas, vyresnis sūnus.
Tu turi dešimt sekundžių, ko tu nori?
Mano draugas Geršonas Šervenikovas buvo permestas į Kiniją be dokumentų. Reikia pakalbėti su Mao Dzedunu ir grąžinti mūsų žmogų, puikų pilietį į tėvynę.
Ar jis komunistas?
Dar ne, nespėjo įstoti, užsidirbo, bet jei grįž, būtinai įstos. Aš tuo pasirūpinsiu.
Tu mane visai supainiojai, kokio velnio jis nusitrenkė į tą Kiniją ir kaip jis gavo leidimą ten vykti, juk niekas negali vykti į mums nedraugišką šalį? Ir kaip tu įsivaizduoji aš kalbėsiu su Mao Dzedunu dėl kažkokio žydo, kai mes apskritai nesikalbame ir mūsų šalys beveik nepalaiko jokių ryšių, mes esame beveik karo stovyje su ta šalimi? Supranti, ką kalbi?
Tai neeilinis žydas, jis mano draugas.
Trumpink.
Jis išvyko į Kazachiją parsivežti anūko, nes duktė mirė Maskvoje.
Gana, eik tu nachui. Ar supranti, kiek makaronų man prikabinai? Vienas Kinijoje, kitas Kazachijoje, dar trečias Maskvoje, ketvirtas ispanas, o Sniečkus sudegino respubliką. Viskas, man būtina išgerti.
Maskvoje ne trečias, o Geršono dukra, duok jai, Partija, dangaus karalystę. Ačiū, į Jūsų sveikatą!
Abu geria prancūzišką konjaką.
Puikus produktas, sako Govičius.
O tu manei? Myžalo nelaikome, atsako Brežnevas.