bet veliau išėjo į mišką, ten prabuvo žeminėse, gavo už tai penkiolika, grįžo iš karto po tavo uošvio, Leono mirties. Sako, jaučiu kaltę, noriu visų žydų atsiprašyti, atėjo pas mane, kaip žydų bendruomenės pirmininką, kažkas klaidingai nurodė, neva aš pirmininkas.  Aišku, aš priklausau bendrijai, bet į pirmininkus niekada nesutikau eiti, ten atsiskaitinėk paskui KGB kiekvieną mėnesį.
Palauk, tėvai, tu sakai Leonas sulaikė Marijos vyrą, bet gi jis pats yra Chuano tėvas, o Marija Chuano mama. Nieko nesuprantu.
O Chuano brolis?
Ak, taip, visai pamiršau.
Katalikų kunigas, o juk jis žydas.
Bet motina ispanė.
O vardas latviškas, aš žiūrėjau, Lietuvoje nėra tokio vardo. Kažkokia painiava gaunasi. Taigi, jo tėvas ir yra tas Kaganas, Jakovas Kaganas, kurį nužudė pirmą karo dieną. Arba antrą, nesvarbu. Tai va, mergyt, aš ir sakau, čia taip supainiota, joks žydas neišpainios, jeigu jis nedirba bazėje.
Tas Leonas, tęsė Geršonas Šervenikovas, reiškiasi, pavydėjo Jakovui ir jį nužudė su vokiečių pagalba, o tada atsigulė pats šalia Marijos. Dabar supratai iš kur Chuanas? Labai suktas tas Leonas, man iš pat pradžių pasirodė įtartinas.
Tu pirmas puolei jį sveikinti.
Tai nieko nesako. Viskas paaiškėja, kai vakaras ateina, kaip sako Mozė. Ir ta mirtis labai neaiški, nei iš šio, nei iš ano.
Jį nužudė.
Vo vo, aš ir sakau, kam reikėjo taip sau žudyti.
Bet Chuanas nekaltas.  Dabar likau viena.
Tu ne viena. Su Jaška. Kita vertus, tau liko butas, o vyrą aš tau surasiu, nepergyvenk, jei norėsi, juk aš dirbu bazėje, ten visko gausi.
 
 
 
Pasaulis mažas, dar kartą pakartojo Rašidas Volgoje.
Tai jau tikrai, mėgino būti draugiškas Chuanas.
Aš visada tikėjausi, kad mes dar susitiksim, grasinamai pareiškė Valchidas.
O kokios problemos, ko jūs norite? Aš juk atvykau tėvo draugo kvietimu. Galiu išlipti.
Ramiai ramiai, Valchidas pajuokavo. Tavęs laukia ir tave gražiai priims, atsipalaiduok.
Puiku, nes iš tiesų aš trumpam, turiu reikalų namie, vaikas sloguoja, mamai taip pat turiu padėti, ji gi neteko darbo, aš padedu. Ir taip toliau.
Ir gerai, o dabar tiesiog patylėk, uždarė temą Valchidas.
Toliau visą kelią jie tylėjo. Chuanas matė pakelėje didžiules plantacijas, tik nesuprato ko. Iš paskos važiavo dar viena mašina, ko gero vežė tuos, kurie oro uoste sukinėjosi šalia Rašido ir Valchido. Nuotaika ir nuojauta buvo ne pati geriausia.
 
Aichidas pasitiko prie didelio namo durų ant laiptų.
Jūs laiku, pagyrė palydovus. Tai mano vyrai, paaiškino Chuanui, jūs juk pažįstami?
Taip pat sustojo ir antra mašina, sekusi pirmąją visą kelią.
O taip, paskubėjo patvirtinti Chuanas. Nebloga palyda, ar ji būtina?
Tu kitatautis, tau visada gali iškilti nenumatytų netikėtumų. Geriau apsidrausti. Aichidas nepasirodė agresyvus, priešingai – šypsojosi, apkabino per pečius, padrąsinamai paplekšnojo nugarą.
Eisim valgyti, tu juk alkanas, neklausė, o konstatavo šeimininkas.
 
Prie didelio stalo jie sėdėjo dviese vienas prieš kitą. Kartais įeidavo Rašidas arba Valchidas ir pastatydavo kažką ant stalo ir tuoj pat dingdavo. Valchidas dar spėdavo mesti žvilgsnį į Chuaną.
Žiūriu ir stebiuosi, koks tu panašus į tėvą. Bet jis niekada neužsiminė, kad turi sūnų.
Jis nežinojo. Aš gimiau, jam esant kalėjime, ar kažkas panašaus. Jo neinformavo, kad turi vaiką. Jis man pasakojo, kad buvo labai nustebęs, grįžęs iš įkalinimo. Pirmiausiai susiieškojo Mariją. Ji mano motina, jei ką.
Taip, aš žinau.
Ji gyveno kitur tuo metu, bet tėvas pabandė ieškoti per partinę liniją, žinojo, kad ji pamišusi dėl komuniagų. Ir tikrai, Marija Kaganienė, tiesa, dabar ji vėl pasikeitė pavardę į ispanišką, bet aš ne apie tai. Ką aš kalbėjau?
Kalbėjai apie Leoną.
Taip, apie tėvą. Taigi, Marija Kaganienė, antroji miesto sekretorė. Na, pirmas visada turi būti lietuvis, o antras..., bet tau neįdomu?
Ne, nieko, kalbėk, tu labai gražus, ypač kai kalbi.
Bet ar tai ne moterų privilegija sakyti vyrams komplimentus?
Čia mano teritorija ir mano tradicijos.
Suprantu, bet tikiuosi tos tradicijos nepalies kažkaip manęs? Aš juk svečias.
Atsakysiu vėliau, dabar baik pasakojimą.
Kad po teisybei, daugiau nėra ką pasakoti. Na, jis susirado mane. Ta prasme, susekė kur gyvena Marija, o paskui suprato,  kad ji turi antrą sūnų. Pamatė labai į save panašų berniuką. Primetė, kiek man galėtų būti metų ir bingo – jis tėvas. Tada pasekė mane ir vieną dieną užkalbino. Aišku, tai nevyko taip sparčiai, kaip dabar man pasakojant gali pasirodyti,  iš pradžių jo neįleido į Lietuvą, pragyveno porą metų Latvijoje, tik vėliau nelegaliai apsigyveno pas mamą. Dirbo svetima pavarde.
Dabar suprantu, kodėl negalėjau jo rasti. Norėjau padėkoti jam už paramą kalėjime. Bet atsirado proga atsidėkoti sūnui, tai dar nuostabiau.
Bet kažkaip vis dėlto radai?
Taip, man pasisekė, nes po tavo tėvo paleidimo atsirado toks Saulius. Saulius Sasnauskas, man rodos. Jis pateko į mano tarnų pareigas. Įsišnekėjom, pasirodo jis Leono draugas nuo vaikystės. Tai aš ir paprašiau jo, kad surastų Leoną, kai grįš.
Taip, jis surado mane, deja, tėvo jau nebuvo.
Kaip gaila.
Jis papasakojo tą pačią istoriją. Viskas sutampa.
Negi manai, aš meluočiau? Nori, surasiu tau žmoną?
Aš vedęs.
Tai nesvarbu.
Žinoma, kaip galėtų būti svarbu. Tu sakei, kad atsakysi vėliau, jau net neprisimenu į kokį klausimą, bet atsakymas dėl to juk neturėtų prapulti?
Pas mane niekas neprapuola, Aichidas persėdo arčiau Chuano. Prisislinko visai arti, buvo justi malonus burnos kvapas, net keista – po maisto. Mano žmonės, kurie dirba man, informavo, kad kariuomenėje tu nelaikei liežuvio už dantų. Tai nėra geras dalykas. Kalėjime už tai baudžia.
Bet mes ne kalėjime, ar ne?
Tu abejoji, kad aš turiu kalėjimą? Juk pastebėjai kiek žmonių tave lydėjo, manai esi laisvas?
O kaip tai, kad buvai mano tėvo tarnas? Tavęs tai neįpareigoja?
Tavo tėvas miręs, jei jau pamiršai. Be to, Leonas buvo rasistas. Mes gyvenome vienoje kameroje ir jis niekada neprisilietė prie manęs, nors visas kalėjimas kalbėjo, kad aš Leono moteris.  Manai yra malonu, kai apie tave kalba netiesą?
Aš nežinau. Nors ne, žinau – aš neskundžiau tavo darbuotojų.
Vadink juos tarnais, taip paprasčiau suprasti vienas kitą. Aš šeimininkas, visi kiti – tarnai.
O aš svečias, tikiuosi?
Tai ir yra tas klausimas, kurį tu pamiršai. Stebėtinai trumpa tavo atmintis.
Žinau, aš vos baigiau mokyklą, niekas galvoje neužsilaiko.
Mes padirbėsime tuo klausimu.
Manai tam bus laiko? Aš nesirengiu užsibūti.
Matai, ne tu sprendi, kiek užsibūsi. Reikalas gali būti ilgesnis nei galvoji. Niekas dabar negali paliudyti, kad tu švarus. Galiu atiduoti tave tavo tarnybos bičiuliams, su džiaugsmu priims kaip dovaną.
Vadinti juos bičiuliais būtų per maža, mes tiesiog buvome neišskiriami.
Todėl ir sakau, jie labai apsidžiaugs. Bet tu mano šeimininko sūnus, man nepavyko to nuslėpti, gandai vaikšto greičiau, nei lėktuvas, kuriuo tu skridai, berods TU 134?
Taip.
Taigi, dovanos jie ir nesitiki. Natūralu, kad galvoja, jog atsiskaitysiu su Leonu per tave.  O tu atsiskaitysi? 
 
Įeina vaisių vaza nešinas Valchidas.  Jo veidą trumpam nušviečia vulgari grimasa. Aichidas tyli, palaukia kol tas išeina.
 
Viskas priklauso nuo tavęs. Tu turi pats pasirinkti. Jie ar aš.
Pabėgti be šansų? Aichidas papurto galvą.
O paleisti?
Niekas to nesupras. Tave pakeliui išprievartaus. Aš jau nebūsiu šalia ir tau nepagelbėsiu.
Kiek turiu laiko?
Tik iki vakaro. Arba ateini į mano miegamąjį, arba jie ateis pas tave. Suprask, čia ne tavo Europa, čia Azija ir keršto įstatymas yra  apyvartoje – aš turiu atkeršyti tavo tėvui, kuris neva mane žemino, tik taip čia yra suprantami šeimininko ir tarno santykiai. Arba Rašidas ir Valchidas turi atkeršyti tau už skundimą, ir visai nesvarbu tiesa. Tiesa yra tai, kas yra galvoje, o ne iš tikrųjų. Ir jie laukia, ką aš pasirinksiu: pats keršysiu, ar leisiu keršyti jiems. O aš leidžiu tau pasirinkti.
Ką gi, turbūt aišku, ką renkuosi?
Numanau. Todėl pirma parodysiu tau savo kambarį, paskui nuvesiu į tavąjį.
 
 
 
 
Marija galvoja būdama aname pasaulyje, ar tiko jai komunistei studijuoti slapta Bibliją, nors ji galėjo ir nesislėpti, nes partinio bilieto neturėjo ir komuniste save laikė širdyje, be to, juk ji kunigo motina, kodėl turėtų slapstytis. Bet konspiracija buvo giliai įaugusi į kraują. Dieve dieve, kaip buvo įdomu skaityti tą knygą, net įdomiau nei Lenino raštus. Ir kiek ten visokių nutikimų atsitiko, kiek istorijų, kai kurios net labai pamokančios. Tarkim, toks Juozapas, atleidęs savo broliams, kurie jo vos nenužudė. Juk tai kokia kilni širdis, koks polėkis, atleisti savo skriaudėjams. Ir čia iškart prisiminė vėl Leniną, kuris anaiptol neatleido karaliui, tai yra carui, taip pas juos karaliai vadinasi, už brolio Aleksandro nužudymą. Netgi su kaupu atsikeršijo, visą šeimą su vaikais ir aukle, visus sušaudė. Ir šioje vietoje suabejojo Marija savo vado teisumu, juk jei atsiteisti, tai gal tik akis už akį, kam visus žudyti.
Pradėjo dar giliau kapstyti šitą jovalą. Nuėjo į kaimo biblioteką, perskaitė visus Pravdos numerius, kuriuos rado, dar suvažiavimų medžiagas naujomis akimis nagrinėjo, ieškojo žmogaus tarp eilučių, gailestingumo, klaidų pripažinimo. Nieko, tik Stalino vienoje vietoje pasmerkimą rado, apie kurį ir taip jau nuo seniau žinojo.
Bet viską perskaityti, viską susidėlioti Marija nespėjo, taip ir išėjo iš gyvenimo tikinti komunistė. Neapsisprendusi, kurį kelią galutinai pasirinkti. Matė, kaip prie jos kapo tas gražus AM kalbėjo, nesmerkė, ne, netgi susiejo savotiškai tas dvi religijas komunizmą ir katalikybę, pasakė, kad štai kokie mes tolerantiški komunistai, mūsų šeimose užauginami net bažnyčios tarnai, pažiūrėjo tuo metu į Aivarą, duodamas suprasti, kad Marija, būdama komunistė, sąmoningai ir tolerantiškai nuo mažens augino vyresnėlį į kunigus, kaip atseit anksčiau lietuvių šeimose būta. Žodžiu, kažką suveltai pašnekėjo, gal net nesąmonę pasakė, bet labai Marijai patiko, būtų net atsistojusi ir ačū pasakiusi savo tarme, bet karsto dangtis neleido įsiterpti į programą, kuri buvo sudėliota minutėmis ir ištęsti ceremonijų buvo nevalia. Tvarka yra tvarka.
Ir partinį bilietą grąžino sūnui. Norėjo šaukti, įdėk, Aivarai, į plyšį, gal ir šaukė, bet tas negirdėjo, dūdos labai garsiai užbliovė. Kita vertus, o kam jai čia tas bilietas? Va, jei Bibliją, kurios nebaigė gyva būdama, ir suvažiavimo medžiagas įdėtų, tada turėtų ką veikti.
 
 
 
Aivaras žinojo, kad jį stebi. Todėl kaip įmanydamas stengėsi būti abejingas kaimo vaikams. Tiesa, neperdaugiausiai jų ir sutikdavo, vaikščioti į bažnyčią pionieriams buvo užginta, o kitokių beveik ir nebuvo. Tuo geriau. Bet kartais vis dėlto užmestas žvilgsnis į berniukų aikštėje žaidžiamą futbolą pasotindavo išalkusį geismą. Tada bėgdavo į bažnyčią ir ilgai melsdavosi, kol įkarštis atlėgdavo. O kartais užsidarydavo vonioje, bet paskui vis tiek turėdavo eiti prie altoriaus ir melsti atleidimo už nuodėmę.
Zakristijonas viską stebėjo ir rašėsi į sąsiuvinį. Ten buvo datos ir laikas minutėmis: nuo tada iki tada klebonas vėl meldėsi. Ir klaustukas.
Aaaa, prieš tai stebėjo kamuolį spardančius vaikus, vaikai buvo su trumpomis kelnaitėmis, gal dėl to? Kol kas atrasti ką nors rimtesnio savo įrašams jis nerado.
Klebono motina dažnai vaikšto po kaimą arba autobusu važiuoja į aplinkinius miestelius, ką ten veikia, nežinoma.
Jam atrašė, mama vyskupijos nedomina, ja užsiima partinės struktūros.
Aaa, supratau. Dar yra toks keistas tipas Saulius Sasnauskas. Neseniai atsirado. Jis iš įkalinimo, dirba ūkio darbus, miega daržinėje. Yra gal dvigubai vyresnis už kleboną, tad vargu, ar jie kartu miega. Bet jei ką pastebėsiu, pranešiu.
Čia jau įdomiau, būk atidus, o mes pasidomėsime tuo Sasnausku.
 
 
 
 
Chuanas pašoko nuo grindų, išgirdęs praeinant Aichidą. Praleido visą naktį ant kilimo šalia namų šeimininko lovos. Laukė kvietimo, bet taip ir nesulaukė. Kokia velniava, bet, kita vertus, juk to ir norėjo. Ar nenorėjo, negalėjo suprasti.
Aš taip ir pragulėjau visą naktį ant grindų?
O tau buvo šalta? Galėjai atsigulti šalia.
Aš maniau bus kažkoks kvietimas.
Tu laisvas pats kada nori ateiti. Kaip bebūtų, tavo padėtis jau pasikeitė po šiąnakt.
Kaip tai?  
Paprastai, visi matė, kad pats atėjai pas mane, todėl dabar niekas nedrįs kėsintis į tave. Tu esi šeimininko mergina. Arba tarnas. Tai vienas ir tas pats. Nuo šiol priklausai man.
Bet tai nesąmonė.
Nueik ir pasakyk apie tai kam nors už šio kambario sienų.
Žmogus negali būti kažkieno nuosavybe, vergovė seniai išnyko.
Kur, Romoje? Bet čia Alma-Ata. Dabar tave visi gerbs ir saugos.
Kad nepabėgčiau?
Kad tau nieko nenutiktų.
Ir miegosiu ant grindų.
Kaip pageidausi.  
Ir kiek laiko tai tęsis? Aš turiu žmoną, vaiką. Manęs laukia.
Iš tiesų, tavęs niekas nelaukia. Žmona  tave paliko.
Visa ta informacija iš Sauliaus, juk taip vadinasi tas pilietis, kuris sugundė mane važiuoti į šitą, atsiprašau, nuostabią šalį?
Taip, jis padeda, atsidėkodamas už tai, kad priėmiau jį  dirbti man kalėjime. Patikėk, aš turiu daug draugų visoje Sąjungoje.
Skamba vos ne kaip grasinimas.
Tau paranoja, vaikine. Gerai, pasakysiu kaip bus: aš tarnavau tavo tėvui beveik aštuonis metus. Laikas greitai bėga, pamatysi. Viskas yra puiku, ir vaiku mes pasirūpinsime, jam nieko netrūks. Aš nenoriu, kad mano tarno vaikas jaustųsi nelaimingas. Berniukas?
Taip.
Kuo jis vardu?
Jaša.
Keistas vardas, jis žydas?
Pusiau. Mama žydė.
Kaip tu sugalvojai vesti žydę? Juk tavo tėvas kovojo su žydais, už tai sėdėjo.
Gal tokiu būdu aš išperku jo kaltę, apie tai nepagalvojai?
Tu įdomus egzempliorius, manau su tavim bus nelengva.
Bet tu vis tiek laikysi mane?
Aš tau jau sakiau, kitaip manęs ims negerbti. Susitaikyk su tuo. Kuo greičiau, tuo geriau. Beje, jei nori, galim atvežti jį čia.
Ką?
Jašą.
Taip pat ir žmoną?
Ne, kam ji tau? Su žmona tu būsi prastas tarnas. Be to, aš pats galiu kartais užsimanyti ateiti pas tave, juk tu dabar priklausai man.
Neįtikėtina, jaučiuosi kaip kokiame filme.
Tas filmas tau patiks, pamatysi. Ir kiti paliudys, kad aš geras šeimininkas. O dabar prie reikalo. Po pietų supažindinsiu tave su Heino ir aptarsime tavo ateitį.
Chuanas nespėjo išsižioti, kai Aichidas pridėjo pirštą prie lūpų: po pietų. Dabar ilsėkis, papusryčiauk. Kiti vaikinai tau viską aprodys. Aš turiu darbo.
Aštuoni metai.
Gal ir daugiau, jei tau patiks, bus matyt.
 
 
 
 
Kartą Aivaras prasitarė Sauliui, savo ūkio darbininkui, kad jį stebi zakristijonas Pelkus Antanas ir, greičiausiai pranešinėja į Kauną, ar arčiau, bažnyčios vyresnybei, tik ką jis galėtų pranešinėti, juk Aivaras gyvena dorai, atlieka savo pareigas ir į civilinio gyvenimo reikalus nesikiša.
Taip taip, dvasiškas tėveli, galiu paliudyti, kad jūs tikrai gyvenate nepriekaištingai, puolė prie kunigo rankos Saulius. Tas leido pabučiuoti į delną, bet paskui pasakė: Tik kam tas tavo liudijimas, Sasnauskai, aš manau, kad jis nieko vertas, nes Pelkus tikriausiai ir tave įtaria man asistuojant, neveltui teiravosi vykdomajame komitete apie tavo registraciją ir iš kur tu atvykai. Tai ne šiaip sau.
Jūs nesirūpinkite, kunige, aš viską sutvarkysiu.
Tik manęs jau, susimildamas, į visa tai prašau neįvelti, nenoriu nieko žinoti.
 
Po mėnesio Antanas Pelkus buvo aptiktas vienas zakristijoje su dvylikamečiu vaiku, kuriam buvo nusmauktos kelnės ir pats zakristijonas kažkodėl buvo nuogas. Šį vaizdą išvydo zakristijono žmona Stasė, kurią atsivedė kunigo ūkvedys, kaip jį visi vadino, Saulius Sasnauskas. Ta puolė baisiausiai rėkti, nors Pelkus ir dievagojosi, kad jis nekaltas, kad įvyko klaida ir jį pakišo blogi vyrai, bet kas ten jo klausys. Dar gerai, kad kunigas Aivaras Mendoza užsistojo vargšą zakristijoną, įkalbėjo ūkvedį nekviesti milicijos, taip sakant, viską savų žmonių rate užglaistyti. Bendrame sąmyšyje niekas nepastebėjo, kad vaiko taigi niekas nepažįsta ir iš kur jis, ir kur paskui pasidėjo, liko neaišku. Bet faktas buvo visų sąmonėje užfiksuotas – zakristijonas nevisai toks nekaltas, kokiu dedasi. O kunigas jam paskyrė savaitę pasninko ir ėjimą išpažinties kiekvieną dieną.
 
Po šito incidento zakristijonas parašė į Kauną ar artimesnę bažnyčios vadovybę atgailaujantį laišką, kad neva buvo įpainiotas greičiausiai į kunigo sugalvotą ir Sasnausko įvykdytą provokaciją, todėl negalįs šiuo metu tęsti priežiūrą, nes kunigas Aivaras Mendoza šventos išpažinties pretekstu išgavo jam, Antanui Pelkui,  vyskupijos skirtą slaptą misiją stebėti patį kleboną ir raportuoti apie netinkamus veiksmus, jei tokie atsirastų. Štai ir dabar, greičiausiai, jis turės per išpažintį prisipažinti padaręs nuodėmę, tai yra vėl slapta parašęs Mendozos vyresnybei pranešimą. Kaip jam ištrūkti iš šio užburto rato?
 
 
 
 
Aišku, pirmas jį pasitiko Valchidas. Chuanas beveik neabejojo, kad klausimas bus apie pirmą naktį, taip ir atsitiko: kažkoks neatrodai pailsėjęs, gal sunkiai dirbai, vaikine?
Tavęs tai neliečia.
Kaip pasakysit, panele. Pasigirdo prislopintas juokas.
Nekreipk dėmesio, paskui jie atstos, palaikymas atėjo iš Rašido. Chuanas suprato, kad paneigti susikurtos tiesos iš tikrųjų neįmanoma. Geriau visa tai nuleisti negirdomis. Bet Rašidui padėkojo: ačiū.
Nėr už ką, visada tavo paslaugoms.
Po Aichido, gerai? pasidavė pagundai provokuoti kazachą lietuvis.
Sutinku laukti, nušvelnino balselį tas. Dabar eik pavalgyti. Ten padengta, griebk, kas patinka.
Lauke darėsi nepakenčiamai karšta, todėl pavalgęs Chuanas ėmė daitrytis, kur galima būtų išsimaudyti. Rašidas vėl atsidūrė šalia. Eime, čia už namo prateka šaltinis, mes jį truputį esame užtvenkę ir gavosi toks kaip ir baseinas, nors greičiau vis tik didelė vonia. Jis pirmas nusirengė ir nuogas pasinėrė į vandenį. Chuanas kurį laiką dvejojo, bet paskui taip pat liko kaip gimęs. Vanduo buvo nepaprastai šaltas, tad ilgai ištverti nebuvo įmanoma, ir netrukus abu jau sėdėjo ant vonios krašto. Tu dailus, iškart pradėjo savo temą Rašidas, bet Chuanas jį sustabdė. Po Aichido. Toliau jie visą laiką pratylėjo, kartais panirdami į vandenį atsigaivinti. Buvo iš dalies malonu jausti nuolatinį susižavėjimo ir aistros žvilgsnį, iš dalies gaila to nelaimingo gan draugiško kazacho, nepaaiškinsi jam, kad esi ne toks. Juk naktį praleidai šeimininko miegamajame, be to, savo noru, neprievartaujamas, tada kas tai? Chuanas suprato, kad dabar jo padėtis oi kokia nemaloni gali būti. Įdomu, ką po pietų pasakys Aichidas?
Tik atsiskiriant Rašidas pagarbiai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nusilenkęs Chuanui, kaip šeimininko favoritui, tyliai pridėjo: tu mus išdavei, bet aš tau atleidau. Ir skubiai pasišalino. Atsakyti nebuvo prasmės, kaip ir dėl praleistos nakties.
Saulė stačiai išprotėjo.
 
 
 
 
Jašą reikėjo maitinti kas dieną, o pieno nebuvo. Vos išvykus Chuanui ir Juditai sugrįžus į butą centre, pienas baigėsi. Dukra paskambino tėvui į bazę ir išrėkė: tu tėvas, bazės direktorius, daryk ką nors, man reikia pieno, turiu maitinti tavo anūką.
Dukra, brangiausioji, pirmiausia aš ne tėvas, tik senelis, antra bazės direktorius tai dar nereiškia, kad dievas...
Tu visada leisdavai suprasti, kad esi dievas.
Jei nepertrauksi manęs, aš tau viską suvesiu.
Ką?
Tai yra susiūsiu.
Nepataikei, man reikia pieno.
Bus. Paklausyk manęs, aš viską padarysiu dėl Jašos.
Dabar. Jis verkia.
Aš tuoj. Ir viską metęs Geršonas Šervenikovas išskubėjo ieškoti pieno. Po valandos buvo prie Juditos buto durų su keliais buteliukais pieno mišinio. Rytoj bus daugiau. Paskui tau tiesiai į butą pristatinės mišiniukus, tau eiti niekur nereikės. Pavaikščiojęs po butą, pasakė, ką reikės jame pakeisti. Pirmadienį ateis statybininkai. Nesijaudink, jie dirbs tyliai.
Taip Jaša gana anksti neteko fizinio ryšio ir su motina.
 
 
 
 
Svetainėje ant kilimo sukryžiavęs kojas kaip koks musulmonas sėdėjo šviesiaplaukis lieknas vyras. Ir apsirengęs buvo lengvu musulmonišku apdaru, galbūt tai hidžabas, pagalvojo Chuanas. Vyras buvo užmerkęs akis ir lėtai judino lūpas. Kurį laiką patyrinėjęs įdegusį taisyklingų bruožų veidą, Chuanas galiausiai sukosėjo, tokiu būdu norėdamas atkreipti medituojančio žmogaus dėmesį į save.
Aš matau tave, pasakė Heino. Leidžiu tau apsiprasti. Jeigu tu jau viską išstudijavai mano veide ir aprangoje, tai galim susipažinti. Aš Heino.
Taip ir pagalvojau, bet ar studijavau tavo veidą, nesu tikras. Gal tik atkreipiau į kažką dėmesį. Ir prisėdo priešais Heino ant kilimo taip pat sukryžiavęs kojas.  
Oho, nusistebėjo estas. Ir į ką atkreipei dėmesį?
Mes abu europiečiai, skirtingai nuo šitų.
Tu rasistas?
Nevisai, tiksliau, niekada apie tai nemąsčiau, tiesiog visada skyriau save nuo ... bijau kalbėti, turbūt mūsų klausosi?
Labai gali būti.
Girdėjau, buvai mano tėvo draugas?
Jis mylėjo mane.
Siaubas.
Nieko tokio, aš įpratęs.
Prie ko?
Kad mane įsimyli.
O tu pats? Ką jautei mano tėvui?
Nieko. Paprastai aš neįsimyliu, leidžiu kitiems tą daryti.
Labai panašu į mane.
Bet gi tu vedęs.
Tu viską žinai apie mane?
Ir apie tavo tėvą.
Nori pasakyti, žinai, kas jį nužudė?
Tu norėjai pasakyti, kad neįsimylėjai savo žydės? Tai kodėl ją vedei?
Ji man patiko, be to, tai buvo kieta – vesti turtingą žydę. Bet iki meilės, nors ką aš žinau, man regis, aš niekada nepatyriau šito jausmo, tai ką galiu spręsti. Taip, mums gimė puikus berniukas, Jaša, bet ta žydė labai greit mane paliko, aš net nespėjau kaip reikiant pamilti ir sūnaus, tai meilė turbūt vėl praėjo kažkur pro mane. Nežinau. Bet kas dėl tėvo?
Heino parodė, kad negali kalbėti. Jie sėdejo labai arti vienas kito ir Heino palinkęs link Chuano sušnabždėjo: Saulė.
Taip, labai kepina, susivokęs apie ką kalba Heino, garsiai prabilo Chuanas.
 
 
 
 
Dar tik atvykus Sauliui į tolimą kaimo parapiją išpažinties po kelių dienų Marija pasisodino prieš save svečią ir tiesiai paklausė, ar jis ne tas Sasnauskas, kuris liudijo prieš Karpauskį?
Atleisk, motin, tas pats, dėl to ir atvykau pas Jakovo sūnų prašyti nuodėmės atleidimo.
O pas žmoną atleidimo nereikia maldauti? griežtai pertraukė buvusi komunistė lyg partiniame plenume.
Taip, tikrai, jūs teisi. Atleiskite.
Ir kodėl tu praėjai tik kaip liudininkas, o ne bendrininkas?
Tai kad aš nešaudžiau, o už žydų sulaikymą neteisė, tik už žudymą. Čia aš ne prie ko, rankos nepakėliau. Žydus tada leido sulaikyti, sakė jie atvedė tarybas, nors aš ir dėl to jaučiuosi kaltas, nereikėjo man kištis, kas ten ką atvedė, koks mano reikalas, kaip sako mano mama, sėdėk žemiau žemės, tegul kiti draskosi.
Kad tarybas atvedė, net jei ten buvo ir žydų, aš ispanė irgi tarybas atlydejau į jūsų žemę, kad jums Smetonos suluošintiems ubagams komunizmo saulė šviestų, tai gi gerai. Sėdėtumėt dabar prie darbo biržos kaip Amerikoje, jei ne tarybos.
Taigi Amerika aš irgi baisiai nusivyliau. Įsivaizduokit, sėdim kelias žiemas miške ir vis laukiam, tuoj amerikonai atskris ir išvaduos. Ir taip per radiją kasdien drąsina, girdi, broliai, laikykitės, mes su jumis, tuoj ateisime.
Kapitalistai, ko norėti, niekada tiesos nesako, jiems pirmiausia pinigai, o žmogus tik resursas. Tai dabar jau gal atsivertei?
Atsiverčiau, atsiverčiau, o kaipgi.
Tai kodėl tave vis tiek pasodino?
Aš galvoju, per klaidą, nes sakė tarybos, kas patys išeis iš miško, tam nieko nebus. Na mes keliese ir išėjome. Kiti sakė, netikėkite, apgaus, bet aš manau, kad tik suklydo.
Gal ir nesuklydo. Suprask, ir tarybose visokių žmonių pasitaiko, Stalinas negalėjo visų sužiūrėti, galėjo kažkas ir iš keršto. Na, bet atbuvai už viską.
Taip, atbuvau.  
O Leoną ar regėjai?
Žinoma, bet jūs ir pati jį matėte per Chuano vestuves.
Iš kur žinai apie vestuves, gi išėjai po Leono mirties, bent taip aš girdėjau?
A, tai taip, po mirties, žinoma, bet girdėti girdėjau. Dabar nepasakysiu iš kur, bet sakė kažkas. A, tikriausiai mano mama. Taip, mes gi kaimynystėje su Leonu gyvenom, nuo mažens neatskiriami draugai, tai ji kažkaip per žmones, tai tas, tai anas kokį žodį, ir susidėlioja panorama, taip sakant.
Gerai, kaip jis ten sėdėjo? Aš negalėjau per vestuves paklausti, daug žmonių, nepradėsi prie visų kamantinėti.
Gerai sėdėjo, puikiai, galima sakyti, kiek kalėjimo sąlygos leidžia, taip sakant. Ne Sočis, suprantama.
O kas galėjo nužudyti, negirdėjai? Kaip ten sakei, tai tas žodį, tai anas, ir susidėlioja panorama.
Tai kad čia jau visai kitas reikalas, už žodį turi atsakyti, negali taip sau orą drebinti, bet kalbos buvo, kad skolingas liko kažkam, kažko negrąžino. Daugiau nežinau, kaip per išpažintį.
Gerai, tarnauk su partijos ir Dievo palaiminimu mano sūnui, tik ištikimai tarnauk ir bus tau atleista.
Ačiū, motin, bus kaip Dievo duota.
Na, kokia aš tau motina, dar į žmonas beveik tinku.
Atleisk, Marija, nenorėjau įžeisti, gal taip ir bus.
Kada nors. Tik tau geriau jaunesnę surasti.
Kad iš tų jaunų...  
 
 
 
Po kokio mėnesio, pasibaigus zakristijono skandalui, pastarasis parašė Kauno ar artimesnei bažnyčios vadovybei: įtarimai dėl klebono santykių su ūkio darbininku galimai tvirtinasi. Tasai jau atvirai net ir dienos metu vaikšto į gyvenamą namą, dažnai neišeina iš jo ir naktį.
Vyresnybė jau ketino atlikti tiesioginę reviziją, kai atskriejo kitas pranešimas: įtarimai nepasitvirtino. Ūkio darbininkas, liaudyje vadinamas ūkvedžiu, Saulius Sasnauskas veda klebono motiną Mariją keista pavarde Mendozą. Tai štai iš kur ir kunigo tokia įtartina pavardė. Daugiau pridurti neturiu ko.
 
 
 
 
Matau, jūs jau susipažinote. Aichidas įėjo staigiai, nespėjus abiem net atšlyti vienas nuo kito.
Aš rodžiau mūsų svečiui meditacijos pratimus.
Puiku, tačiau vargu ar jam jų prireiks. Tavo pasas pas mane, kreipėsi į Chuaną, vietoje jo gausi Heino pasą ir kurį laiką gyvensi kaip Heino Tamm. Palygink, jūs labai panašūs, ir prikišo abu pasus vaikinams prie veido. Keliausi su jo pasu į Ilio prefektūrą, tai Kinijoje kazachų autonominė sritis. Tavo pasas liks pas Heino, nuo šiol jis bus Chuanas Karpauskis. Maždaug po mėnesio keliausi, o per tą laiką pasistenk bent kiek pramokti estiškai. Aišku, Kinijoje niekas neskiria jūsų kalbų, bet dėl viso pikto, ką gali žinoti, gal kas mėgins ką nors patikrinti. Taigi, mokytis pradedi nuo šiandien, tuoj pat. Visą laiką gyvensi su Heino viename kambaryje. Laiko tuščiai neleiskite. Kai man reikės, aš tave pasikviesiu. Jokių klausimų, linksminkitės, berniukai.
 
Apsisuko ir išėjo.
Tu supratai ką nors? paklausė Chuanas.
Viskas aišku, tu gausi darbo. Ne taip blogai. Iškart pasakysiu, nebandyk apgauti Aichido, jo žmonės įduos tave Kinijos milicijai kaip suklastojusį tapatybę. Dėl to ir reikalingas visas šis maskaradas. Tu parištas, supranti? Aichidas dabar tavo šeimininkas. Tiksliau gal ne Aichidas, už jo stovi didesni viršininkai, aš spėju partija ir kgb. Jei vykdysi nurodymus, tau nieko netruks. Pagalvok, gyvensi Kinijoje. Aš tau pavydžiu.
Vis tiek nesuprantu, ką aš ten veiksiu?
Iš tikrųjų, manau, ir Aichidas ne viską žino, jis tik mažas sraigtelis didžiuliame mechanizme. Kadangi mes pasienyje su Kinija, vyksta intensyvūs mainai. Supranti, Tarybų Sąjunga nėra amžina, visos imperijos kažkada žlunga. Gal tą supranta ir viršūnės ir stengiasi ką gali išvežti į geresnį pasaulį. Na, įsivaizduok, ką gali padaryti čia su dideliais pinigais? Nieko. Todėl aš ir galvoju, iš viso to, ką pavyksta nugirsti, kad labai dideli žmonės stengiasi savo turtus pervežti kur saugiau, na supranti, Amerika ir panašiai.
Bet per Kiniją, kokiu būdu? O ką Mao Dzedunas?
Manau, per Šanchajų. Tai milžiniškas uostas, ten sunku viską sužiūrėti. Be to, ir kinai ne prieš užsidirbti dolerių. Žmonės visur vienodi. Pats pamatysi.
Gerai, bet ką konkrečiai aš veiksiu?
Gali būti, kad nieko, tai yra kažkur dirbsi, aš negaliu pasakyti kur, tą nuspręs kiti, bet tu gali būti panaudotas kaip perdavimo taškas, punktas raide H. Sakykim, kažkas sako – siunta arba dovana yra punkte H. Tai būsi tu. Tačiau gali būti ir taip, kad tu tik tuščia vieta, kad supainioti tarnybas, kurios stebės tave, lauks kažkokio veiksmo, o jokio veiksmo tavo teritorijoje nevyksta, tu tiesiog pastatytas dėmesio nukreipimui. Ir tokių dėmesio nukreipimo taškų gali būti labai daug. Tam, kad tos tarnybos paprasčiausiai atbuktų ir prarastų budrumą. Žodžiu, ką reikės, tą ir daryk, tai mano draugiškas patarimas, mes maži sraigteliai ir papuolėme į gerai veikiantį automatą.
Bet tu tame automate nedalyvauji?
Nesakyk, tik mano funkcija kita.
Ir ji tave tenkina?
Mane myli, ko man daugiau norėti?
 
 
 
 
 
Po metų Marija pagimdo mergaitę. Gydytojai visaip įkalbinėjo ją pagalvoti apie nėštumo nutraukimą, vis tik garbingas amžius. Koks garbingas, piktinosi Marija, man dar nėra nė penkiasdešimties, Ispanijoje moterys gimdo ir šešiasdešimties. Garsiai nepasakė, bet pagalvojo, tegul nusprendžia Dievas ir Partija, kaip jie tars, taip ir bus. Dievas ir Partija pasitarę nusprendė, kad Marija nusipelnė mergaitės, du berniukai nuo skirtingų tėvų, tebus ir mergaitė nuo trečio vyro. Be to, Saulius Sasnauskas vesdamas Mariją panoro tapti Mendoza, idant tokiu būdu pabaigti su nelabai garbinga praeitimi ir netemdyti mažosios dukrelės šviesios ateities. Taip kunigo name gyveno trys Mendozos ir... Vasarė Sasnauskaitė. Marija jokiu būdu nesutiko dukrai duoti savo pavardę, o Saulius savo ruožtu nesutiko, kad mažylė būtų pavadinta Saule, kaip norėjo mama. Tada buvo rastas kompromisas ir mergaitė pavadinta to mėnesio, kurį gimė, vasario 4-ą, vardu, pripaišant mergautinę tėvo pavardę.
Chuanas, aišku, nieko nežinojo apie sesers atsiradimą, už tai jį pasiekė kita žinia.
 
 
 
Po Chuano išvykimo į Kiniją Rašidas ir Valchidas ilgai negalėjo slėpti savo nepasitenkinimo. Kartą Aichidas pasikvietė juos prie baseino ir paklausė: kas yra, berniukai?
Pats žinai, nusisuko Rašidas.
Ne, nežinau, paaiškink, būk malonus.
Tą skundiką paleidai, galima sakyti, į kurortą jį pasiuntei. Ar jau tikrai atsiskaitei už jo tėvą? įžūliai dėstė Valchidas.
O jo tėvas nieko blogo man nepadarė. Atvirkščiai, aš buvau neliečiamas jo dėka. Leonas buvo autoritetas tarp vagių, o aš visur jam padėjau, štai ir viskas. Kodėl turėčiau jam keršyti?
Tu tarnavai jo tėvui, įsiterpė ir Rašidas, tai pakankamas pagrindas keršyti.
Gerai, aš atsiskaičiau su juo, dabar Chuanas mano tarnas.
Gerai, o kaip mes? Ar mes tau nieko nereiškiame? Valchidas.
Ar mes irgi neturėtume gauti savo procentų? Rašidas.  
Gerai, gausite savo procentus. Važiuosite į tą socialistinę brolišką respubliką ir atvešite jo žmoną ir vaiką. Man nesvarbu, kaip tą padarysite. Paskui vienas iš jūsų ją ves. Susitarkite kuris.
Čia jau kita kalba, bose, pasisaldino Rašidas. Čia jau panašu į satisfakciją.
Į ką?
Nesvarbu, tai tokia rolingų daina.
Gal grįžk pagaliau prie Magomajevo.
 
 
 
 
 
Tą mėnesį, kol mokėsi estų kalbos, abu vyrai labai susidraugavo. Dažnai išeidavo iš teritorijos, lydimi vieno ar dviejų sargybinių, ir susėdę ant smėliuko rašydavo estiškus žodžius. Heino nenorėjo viso to laikyti popieriuje, žinojo, kad popierius kada nors juos išduos. Tuo pačiu liepė Chuanui mintinai išmokti jo tėvų namų Taline adresą ir, reikalui esant, rašyti ten. Tik estiškai, kiek sugebės. O Heino vėlgi per tėvus galėtų atrašyti. Jis kartais susirašinėja su tėvais, tad Aichidas turėtų neįtarti. Bet ar laiškai netikrinami, negali pasakyti, todėl geriausia estiškai.
Baigiantis mokymosi mėnesiui Heino perspėjo draugą, kad Aichidas vargu išleis jį į Kiniją nepažymėtą. Atsipalaiduok ir negalvok, taip bus paprasčiau, nepamiršk, Rašidas ir Valchidas vis dar laukia savo dalies.
O kaip gi tu, paklausė Chuanas, nenusižudysi iš pavydo?
Aš juk sakiau, stengiuosi neįsimylėti.
 
 
 
 
Ir štai kažkurį kartą Chuanas gauna iš Talino tokio turinio laišką: Mama, nieko neklausk, tiesiog persiųsk šitą laišką adresu, kurį parašiau apačioje. Toliau ėjo tekstas skirtas Chuanui. Tavo moteris čia. Dabar ji ne mano, tai yra ne tavo, o kito. Tavo sūnus irgi čia. Jis miega su abiem vyrais.
Savaime suprantama, Heino būtų parašęs išsamiai, jei Chuanas būtų išmokytas visų estiškų žodžių, kad, tarkim, tavo mergina (žinoma, neminint jokių vardų) buvo su vaiku atvežta prievarta, kad iškart po to vyko kartu su juo, tai yra manimi, o po teisybei, su tavimi, nes aš turėjau tavo pasą, į sostinę skirtis. Tada tuo pačiu metu ten pat įvyko ir civilinė tavo merginos ir mūsų bendro draugo santuoka ir tavo sūnaus įvaikinimo procedūra. Dabar jis nešioja kitą pavardę, ne tavo. Viskas vyko vieną dieną, gi paskui namuose tęsėsi vestuvių puota pagal musulmoniškus papročius dar tris paras. Tavo mergina turėjo dalintis savo lova su geriausiu jos naujo vyro draugu, tokie rytietiški papročiai, o dar po ilgo laiko buvo pasakyta, kad moteris turi miegoti atskirai nuo vyrų ir net atskirai nuo savo vaiko, jeigu jis berniukas. Berniukas turi augti su tėvu. Ir tarp vyrų. Moterys žino savo vietą. Taip yra Azijoje, ir ji negali turėti kažkokių vilčių, kad bus kitaip, aišku? Marš iš kambario. Į virtuvę.
Ilgai galvojęs Chuanas susidarė panašų vaizdą. Labiausiai skaudėjo dėl Jašos, nors jis beveik jo nepažinojo, bet šiuo metu jam turėtų būti penkeri. Laiškas atėjo 1971 kovą.
Pats Chuanas jau turėjo sukūręs naują šeimą, tiksliau pagal dabartinę pavardę – pirmą, pusiau estišką, pusiau kazachišką. Jo moteris buvo Fatima iš kazachų bendruomenės Ilio prefektūroje. Ji buvo dvejais metais jaunesnė pagal Heino paso duomenis ir keturiais vyresnė pagal tikrą Chuano amžių. Aišku, Karpauskis to neatskleidė, o į klausimus, kodėl jis taip jaunai atrodo, atsakydavo – genai ir šiaurietiškas klimatas. Matai kaip, pavydžiai nutęsdavo pašnekovai. Tokiu būdu apie Estiją daugelis susidarė nuomonę kaip apie amžinos jaunystės šalį.
Šeima susilaukė dviejų mergyčių, kurias pavadino Saida ir Saulė. Pastarasis vardas vėlgi buvo pateiktas kaip labai estiškas ir reiškiantis saulę. Aaa, vėl nutęsdavo netikėtai apšviesti kaimynai, bičiuliai, giminės. Mergaitės buvo mokamos kalbėti taip pat ir estiškai, tai yra lietuviškai, bet visi žinojo, kad tai estų kalba. Kaimynai, bičiuliai, giminės. Gyveno jie dideliame bendrabutyje vieno kambario bute. Su bendra virtuve visam aukštui, dviem tualetais ir dušo kabinomis kiekvienai lyčiai. Žodžiu, gyveno kolektyve, dalinosi džiaugsmais ir vargais, kas be ko, kartais ir susimušdavo.
Darbą Chuanas gavo nedidelėje duonos kepykloje, taip pat kas mėnesį fiksuotą sumą pervesdavo kazachų bendruomenės taryba už tariamai kultūrinę Tarybų Sąjungos Estijos respublikos piliečio veiklą giminiškoje Kinijos liaudies respublikoje. Iš tikrųjų, tai buvo Aichido pervedimas už įvairių siuntų pristatymą arba pasaugojimą. Pinigai buvo maži, bet Chuanas suprato, kad pažadai, jog jam nieko netruks, taip ir liko pažadais, nusikaltėliai pinigais savo tarnų nelepina. Gelbėjo tai, kad iš mamos žinojo ispaniškos duonos kepimo receptą. Žinoma, kepdavo ji retai, visokie partiniai reikalai neleido pilnai atsidėti šeimos gyvenimui, bet kai iškepdavo, tai būdavo visiems šventė. Kadangi kiniška duona arba ryžių paplotėlis labai skyrėsi nuo to, ką iškepdavo Marija, tai Chuanas arba tiksliau Heino (prie šito vardo jis gan greit priprato ir jis jam patiko) pasiūlė dėl juoko receptą kepyklai. Eksperimento vardan kepykla iškepė nedidelę partiją neįprastos duonos, bet kai ji kažkodėl iškart buvo išpirkta ir žmonės klausė, ar nebus daugiau, kas tai per duona, teko paleisti šio produkto masinę gamybą ir gavo ji grynai estišką pavadinimą Kaimiška. Kinai tardavo kai mis ka. Tai buvo dar vienas žmogaus iš šiaurės stebuklas. Aišku, ir pats autorius gaudavo iš kepyklos gausias premijas.
Kita vertus, atsisakyti vykdyti užduotis taip pat negalėjo, nes nuolat matė jį stebinčius tipus, kurie tuoj pat pasišalindavo, jam nespėjus prieiti ir užduoti klausimų. Galų gale ir šeima, ypatingai mergaitės, dėl kurių, ankščiau nebūtų tuo patikėjęs, beveik neteko proto, laikė jį savotiškame kalėjime. Su siaubu galvodavo, kas joms nutiks, jei atsisakys dirbti. Po truputį, padedamas bendrabučio atmosferos, įsitraukė į alkoholį. Gyvenimas ritosi nuožulnuma, gelbėjo tik mintis kad po 8 tarnystės metų viskas baigsis.
Ir štai dabar tokia žinia. Jo sūnus. Kol kas vienintelis giminės pratęsėjas tapo kazachu. Jį išnaudoja du vyrai. Aišku, kas jie, tai Rašidas ir Valchidas, nors Heino savo laiške ir neužsiminė.
 
 
 
 
Marijai mergaitė buvo kaip dievo dovana. Arba partijos. Komunistų, žinoma, nes kitos ir nebuvo. Ir nesvarbu kad ją pašalino, bet partija jos širdyje liko, o funkcionieriai, kurie priėmė tokį sprendimą, tai dar ne visa partija. Ji tikėjo, kad Lenino ir Stalino dvasia yra aukščiau tų laikinų veikėjų. Ir kaip ji galėjo netikėti tais idealais, kai net čia, Lietuvos užkampyje, kažkur šiaurėje, matė, kad žmonės gyvena daugmaž apylygiai, nėra išnaudojimo, nereikia ieškotis darbo, kaip yra Amerikoje, mokslas nemokamas, medicina aukštos kokybės prieinama dykai ir panašiai. Ji matė čionykščius vaikus, kurie nesiskyrė vienas nuo kito, net jei kuris ir buvo kolūkio pirmininko ar vyriausio agronomo vaikas, taip, kai kurie gal ir turėjo dailesnius batelius ar kojines, bet taip kad išsiskirtų nežmoniškai, to nebuvo. Be to, vasarą vaikai važiuodavo į ekskursijas, stovyklas, lankė sporto būrelius arba chorus, tai Marijai buvo neįsivaizduojama, kai ji pati buvo jų amžiaus.
Ji augo kaime netoli Valensijos, bet pati niekada joje nebuvo. Tik tėvas išvykdavo mėnesiui ar ilgiau dirbti į uostą. Ji pamena dvarą jų kaimo apylinkėse, į kurį suvažiuodavo šeimininkų dukters bendramoksliai iš Valensijos ir praleisdavo ten kelias vasaros dienas, ir kaip jie, kaimo driskiai subėgdavo prie tvoros paspoksoti į savo bendraamžių žaidimus. Tie kažkokiais įrankiais atmušinėdavo mažus kamuoliukus ir krykšdavo iš džiaugsmo, jei kuris nors nepataikydavo. Buvo keista, ko čia krykštauti. Bet labiausiai kaimo vaikai laukdavo, kada toks kamuoliukas perskries tvorą, ir jie pasileisdavo tekini, rungtyniaudami, kas pirmas jį paims. Ponų vaikams tai atrodė labai juokinga, kartais jie net specialiai permesdavo kamuoliukus ir dar šaukdavo ragindami  pronto pronto. 
Kartą tokį kamuoliuką pavyko pirmai pasiekti Marijai. Ji paėmė labai lygų, lengvą ir švelnų daiktą į rankas ir lėtai, nors ponaičiai ragino paskubėti, nunešė jį prie tvoros. Ją pasitiko labai gražus, dailiai sušukuotais juodais plaukais, baltai be dėmelės aprengtais drabužiais berniukas. Jis pažiūrėjo į ją ir paklausė, kodėl ji tokia murzina, juk tai nehigieniška? Ji nesuprato, ką reiškia tas žodis, todėl tik tylėjo ištiesusi ranką su kamuoliuku ir negalėjo atitraukti akių nuo spindinčių baltumu jo dantų. Tokių dantų ji dar nebuvo regėjusi. Nors kasdien pirštu ir šveisdavo savus, pavilgydama vandeniu, bet jie vis tiek nebuvo tokie, kaip šio ponaičio. Sutrikdytas jos nebylumo ir spiriančio žvilgsnio berniukas nutraukė nemalonią tylą, paklausdamas – kuo tu vardu? Marija, tyliai ištarė Marija. Kaip banalu, mestelėjo tas ir nusisuko į savo draugus. Ji vėl nesuprato, ką tas pasakė, greičiausiai tai buvo ačiū už kamuoliuką, ir grįžo prie kaimo vaikų. Vėliau ji išgirdo, kad jo vardas Chuanas.
 
 
 
 
Galiausiai bažnyčios vadovybė, neradusi nieko smerktino Aivaro Mendozos elgesyje, paaukštino jį, pervedusi tarnauti į Skuodo kleboniją. Tokiu būdu jo santykiai su Antanu Pelkumi nutrūko. Naujoje vietoje Aivaras pasiskyrė sau į zakristijonus savo įtėvį Saulių, kuris dabar taip pat nešiojo ispanišką pavardę. Aukštoji vadovybė tam neprieštaravo ir Saulius Mendoza stropiai vykdė naujas pareigas, išmoko daug liturginių dalykų, kurių kartais tekdavo mokytis ir naktį. Marija neprieštaravo savo vyro naktiniams dingimams, buvo per daug užimta dukrele, be to, suprato, kad tarnavimas per mišias yra labai tikslus reikalas, šiaip paprastai to neišmoksi, reikia daug repetuoti.
Sauliui pavardės pakeitimas buvo labai naudingas dar ir todėl, kad galutinai nutrūko jo ryšiai su Aichidu, visa kriminaline praeitimi. Kam šaus į galvą ieškoti Mendozos, kai visi žinojo jį kaip Sasnauską. Jis net ir neabejojo, kad buvo ieškomas. Per Chuano uošvį, kuriam kažkodėl buvo pranešęs savo naują adresą (tai buvo klaida, neaišku, ko jis tikėjosi) sužinojo, kad duktė Judita su sūnumi Jakovu paslaptingai dingo ir jis klausė, gal Saulius ką nors apie tai žino. Saulius, aišku, suprato, kieno tai darbas, nes pats gi išsiuntė žentą į Kazachiją, o dabar, galima buvo spėti, Chuanui ten prisireikė ir žmonos su vaiku, todėl greičiausiai buvo norima viską prasukti per jį, Sasnauską, ačiū dievui tą padarė be jo pagalbos, bet nutarė į laišką neatsakyti, nes jeigu pradėsi su žydu diskusijas, tai jos nežinia kur nuves, ir pašte sutarė, kad laiškas bus grąžintas siuntėjui, kadangi adresatas neva nerastas. Tai kainavo truputį pinigų, bet tokiu būdu jis uždarė visus tiltus paskui save.
Žinoma, dar yra jaunasis Karpauskis, vaikystės draugo, kuris staiga mirė, sūnus, reikia manyti, tas neapsidžiaugė Sauliaus klasta, įvyliojant į Aziją, bet net brolis ir  motina, Sauliaus žmona Marija nėra gavę jokių žinių iš Chuano. Beliko tikėtis, kad Azijos pasaulis pasiglemžė jį amžinai. Už tai zakristijonas Mendoza nepamiršdavo pasimelsti per sekmadienio mišias. O pats klebonas buvo vaikiškai naivus ir nieko neklausinėdavo net jiems būnant kartu.
 
 
 
Leonas sėdėjo ir laukė. Laukė savo žudiko, vaikystės draugo Sauliaus. Laukė ir galvojo, koks niekšas, ne tik nužudė jį, bet ir pasisavino jo moterį, sūnaus motiną ir pasikeitė lietuvišką pavardę į ispanišką. O juk jis pats kažkada galvojo, būtų neblogai tapti ispanu ir mielai būtų padaręs tą patį. Gaila, kad Aichidas jo nepribaigė. Belieka laukti. 
Laukė Sauliaus, o sulaukė Heino. Heino, o tu kokiais vėjais čia atskridai?
Tais pačiais kaip ir tu.
Na ne, tavęs negalėjo tas pats žmogus nudėti.
Bet įsakymas buvo iš to paties centro.
Tu nori pasakyti, kad mane užsakė?
Būtent, tai nebuvo vien tavo vaikystės draugo kerštas, nors, kas be ko, jis turėjo jausti šiokį tokį nemalonumą, kai jį patį užsakė tas draugas. Kaip bebūtų interesai sutapo – tu tapai nebereikalingas. Aichidui prireikė ne tavęs, o tavo sūnaus. Kad tavo sūnus atitarnautų tuos metus, kuriuos jis  tarnavo tau. Aš mačiausi su juo, gražus vaikas. Visas į tave. Ir tavo anūkas puikus, nors visai kitoks, juodas.
Jis žydas. Nespėjau išvysti, gaila. Negi ir anūko nepaliks ramybėje?
Aichidas prasitarė, kad įsisūnys Jakovą.
Kokiu būdu? O tėvas?
Dabar aš jo tėvas, aš Chuanas. Negyvas.
Tu ne tik miręs, bet ir išprotėjęs.
Taip taip, kada nors sužinosi.
Bet kodėl tave?
Jau sakiau, jam reikėjo negyvo Chuano, kad Jaša būtų našlaitis. Be to, aš buvau nelojalus Aichidui, o jis neatleidžia. Klausyk, tai labai ilga istorija, aš baigsiu kitame šimtmetyje, juk laiko mes čia turime?
Į valias.
 
 
 
Rašyti Aichidui nebuvo prasmės, greičiausiai jis net visai neatrašys tarnui. Priešingai, tai gali jį net įsiutinti, kaip drįso jam rašyti pavaldinys. Tą naktį Aichidas galutinai įtikino, kas čia šeimininkas. Chuanas tai prisimena kaip baisiausią košmarą. Ir ne todėl, kad buvo atgrasu, todėl kad  neturėjo jokio balso, jokio savojo aš, tebuvo pripučiama lėlė, kurios neklausiama, ar tau patogu, ar tau patiko ir panašiai. Tik seksas, jokios meilės, jokių pažadų. Dar niekada nesijautė taip pažemintas. Šiukšlė, prezervatyvas. Kurį kitą dieną išmetė į Kiniją. Nei viso gero, nei dar susitiksim. Būk ir lauk. Aš sprendžiu.
Taip pat rašyti Heino, net ir per jo tėvus, atrodė rizikinga. Bijojo dėl draugo saugumo. Dar gerai, kad jis apskritai išdrįso aprašyti padėtį. Ačiū, Chuanai, tai yra Heino. Kita vertus, o ką jis galėtų padaryti? Toks pat beteisis, kaip ir Chuanas. Tada ir atėjo mintis apie Geršoną.
 
 
 
 
Geršonas Šervenikovas per penkerius dukters ir anūko dingimo metus buvo gavęs šimtus laiškų ir pranešimų, kur dingusieji buvo pastebėti. Deja, visi jie nepasitvirtino. Ir štai laiškas iš Šanchajaus. Kinija. Tikrai, antspaudas, visi aprašai, jokios abejonės – Kinija. Ką turiu bendro su šia valstybe, galvoja Geršonas. Jokių draugų, pažįstamų. Tai absoliuti komunistinė šalis, ten joks žydas savo pinigų neprasuks, tai ne Tarybų Sąjunga, kur žydams sąlyginai visai neblogai sekasi. Geršonas nesiskundžia. Gal tai provokacija, gal laišką geriau nunešti Jurijui į saugumo komitetą. Turi ten Šervenikovas tokį pažįstamą majorą Jurijų, kartais su juo susitinka viename konspiraciniame name, Geršonas papasakoja jam kai kurių detalių apie tai, kas apsilanko pas jį bazėje per užpakalines duris ir ko, kas ir kiek perka. Aišku, ta informacija nieko verta ir direktorius nelaiko savęs kokiu nors skundiku ar pranešėju, apsaugok judėjų karaliau, ne, koks čia skundimas, tiesiog padeda svarbiai žinybai, ta prasme, yra pilietiškas ir beveik komunistas, nors Šervenikovas jau daug metų visaip spardosi nuo stojimo į partiją. Kol kas jam dar atleidžiamas toks pasyvumas, bet kaip bus, jei šitas laiškas turės kažkokių padarinių, a? Plėšti, neplėšti, ką daryti?
Visgi smalsumas nugalėjo ir Geršonas atsargiai, pakaitinęs virš žiebtuvėlio su aštriu peiliuku atskyrė voko dalis. Jeigu ką, užklijuos atgal ir pas Jurijų. Pati pradžia nustebino ir kartu labai sujaudino, jau daug mėnesių nebuvo gavęs jokių žinių apie dukrą: Rašo jums Heino, estas.
Pala pala, galvoja Geršonas, estas, o rašo lietuviškai. Iš Kinijos. Kažkokia velniava.
Žinau, kur jūsų dukra. Ten pat ir žentas. Ir anūkas. Anūkas seksualiai išnaudojamas dviejų vyrų. Greičiausiai ir dukra.
Anūkas išnaudojamas seksualiai? Na, dukra dar galima suprasti, graži mergina, bet anūkas, juk jam tik penkeri metai. Ir dviejų vyrų? Kaip, kokiu būdu? Negi vienu metu? Žydas net prisėdo ir išgėrė stiklinę vandens.
Nebandykite kreiptis į miliciją, ji išvien. Geriausia būtų per KGB, spėju, kad pagal savo pareigas, turėtumėte turėti kontaktą.
Geršoną vėl išpylė karštis. Nu tikrai provokacija, žino apie jo susitikimus konspiraciniame name. Gal čia pati KGB tikrina jo lojalumą, ar jis praneš, kur reikia, ar nepraneš? Gal jį norima tokiu būdu pašalinti, ta prasme, uždaryti, gal kažkam prisireikė jo vietos, kokiam komunistui? Ach, ir kodėl jis iki šiol nestojo į partiją? Viskas, rytoj tuoj pat ir įstoju. Skaitom toliau.
Toliau adresas ir vardai asmenų. Pasirašo Heino. Adresas Kazachijoje, kur viskas vyksta. O, Kristau, žydų karaliau, kur gi ta Kazachija? Turbūt kokia maža respublika Tarybų Sąjungoje. Pagriebia žemėlapį, kabantį ant sienos prekybos bazės direktoriaus kabinete. Iš stalčiaus išsitraukia lupą ir ima tyrinėti plačią tėvynę. Atranda. O, Jude, šventas skundike, gi didumo beveik kaip Mongolija, sostinė Alma Ata, prie pat prie Kinijos. Tai štai kodėl laiškas iš Kinijos. Turbūt tas estas kažkaip pabėgo nuo tų vyrų: Aichidas, Rašidas ir Valchidas, į kaimyninę valstybę. Gal gyvenant prie sienos tai nėra sudėtinga, nors žinant Tarybų Sąjungos sienų apsaugą, neįtikėtina, kad iš jos galėtų kas pabėgti. Jei būtų taip paprasta, gal net pats Geršonas seniai būtų tepęs slides. Bet tebūnie, kas juos azijiečius žino, gal. Adresą Lietuvoje galėjo pasakyti Chuanas arba ir Judita. Greičiausiai toks buvo išsigelbėjimo planas: estas pabėga, parašo Geršonui, Geršonas pajungia visą Tarybų Sąjungos saugumą ir atlekia jų išvaduoti. Geras planas, tik kaip tą visą saugumą pajungti, mąsto Šervenikovas. Aišku, milicija ten visa nupirkta, jis yra apie tai girdėjęs, Azija nekontroliujama, bet KGB iš tiesų galėtų ten įsiveržti, ypač jei būtų maskviškė. Apie Jurijų Geršonas net negalvoja, per smulki žuvelė, ir geriausia būtų jam išvis neprasitarti, o Maskvoje yra draugas ir net verslo partneris Miša Govičius. Jie kartu studijavo Kauno politetechnikos institute, paskui jis persikėlė į Maskvą. Geršonas visada parūpina Mišai geriausią viešbutį Palangoje arba Jūrmaloje, kai tas atostogauja. Miša atsiunčia užsienietiškų skudurų ir parfumerijos, kuriuos Geršonas didesne kaina išparduoda Kauno komunistiniams buržua. Neabejotinai Govičius turi gerų ryšių su maskvietiška prokuratūra ir saugumu. Taigi, per jį, bet skambinti negalima, jokiu būdu. Laiškas irgi nepatikimas dalykas. Geriausia važiuoti pačiam.