Kartą Marija sutiko Kristų. Vos pažvelgusi, suprato, kad tai jis. Be to, sunku būtų supainioti, nors ji matė ir Lietuvoje gyvus hipius, kurie stengėsi panėšėti į Jėzų, bet vis tik jiems buvo toli iki jo, o dabar ji išvydo prieš save tikrų tikriausią Dievo sūnų, kokį daugybę kartų regėjo sūnaus aptarnaujamose bažnyčiose, taip pat knygų iliustracijose ir kokį, po teisybei, pati vaizdavosi, gal net kaip tik jos įsivaizduotas labiausiai ir atitiko originalą, kuris stovėjo priešais.
Labas, Marija, ištarė dievas, ir ji nesumojo atsakyti kitaip, kaip tik pasiteirauti: iš kur žinai mano vardą?
Na, jis tiesiog parašytas tavo akyse. juk ir tu nesuabejojai dėl manęs?
taip, bet aš tą supratau ne iš akių.
O iš ko gi?
sunku pasakyti, bet į akis tikrai nežiūrėjau. Gal tik į barzdą.
Vadinasi, žmonės perskaito skirtingai, kas iš akių, kas iš barzdos. bet tu teisi, aš Jėzus.
taip, bet kodėl tu ne danguje, ne su Dievu, tai yra savo tėvu?
Dabar aš jau pats susipainiojau, kur tiesa, o kur fantazija, juk gal net ir sukūriau tą istoriją ar bent kažkokias užuomazgas, o paskui jau niekas negalėjo sustabdyti  besiridenančio žemyn sniego kamuolio, kuris priešingai – tik apaugo naujais sluoksniais, pabaigoje ir aš įtikėjau, kad esu kažkas. tačiau pasirodė, kad niekas manęs čia nelaukė, niekas negarbino ir nekėlė į padanges, dar blogiau, sužinojau, kad mano tėvas greičiausiai kažkuris iš piemenų berniukų, su kuriais Marija, mano motina smaginosi, kai suprato, kad Juozapas bergždžias. apie tai man papasakojo vienas iš tų piemenų, kai netikėtai nuskendo upėje, įsipainiojęs į žoles. kažkoks Dievo pirštas, ar ne? 
gal atsitiktinumas?
Netikiu atsitiktinumais. įsivaizduoji, jis jaunesnis už savo sūnų, nes nuskendo kai jam buvo vos šešiolika, na, o man, kaip žinai, trisdešimt trys.
labai keista istorija, ištarė Marija. kodėl turėčiau tavimi tikėti?
Gali netikėti, tai nėra svarbu. šiaip pasidalinau, nes žinau, kad ir tu kaip ir aš nežinai, kas yra tavo sūnaus tėvas.
tu nori pasakyti, kad Marija ištvirkavo?
Taip man pasakojo tas piemuo. ji ateidavo naktį. jie sėdėjo prie laužo tą pirmą kartą, kai staiga prieš juos išdygo nuoga moteris. ji įsibrovė į jų tarpą ir nusišypsojo. po to apkabino abu šalia sėdinčius berniukus ir priglaudė prie krūtinės. kas jiems liko daryti?
 
 
Kai man pasiūlė parašyti kūrinį pavadinimu Kapas (dabar pavadinimas pakito), tiksliau romaną, nors neįsivaizduoju, kad tai, ką dabar rašau, galėtų išvirsti į tokios didelės apimties veikalą, nes man net nurodė tikslų puslapių skaičių, tai yra 368, aš šiek tiek sutrikau arba, tiksliau išsireiškus, nepriėmiau rimtai šio pasiūlymo, bet kitą dieną, tai yra šiandien sėdau rašyti pirmas šovusias į galvą mintis. Pirmiausia, ką aš pagalvojau, tai yra tai, kad kapas – tai dviejų kubų iškastos žemės duobė, į kurią kartu su karstu galima sudėti ir kažkurią dalį, aišku, ne visą, žmogaus gyvenimo istorijos, nes visa ir netilptų, o, be to, diduma būtų apskritai neįdomi ir blanki, neverta skaitymo. Deja, dažnai toks ir yra visų mūsų gyvenimas: blankus ir nevertas skaitymo. Neapsigaukite didieji savimylos ir narcizai, iš tikrųjų jūs ir jūsų neva reikšmingas arba turiningas įvykių gyvenimas yra nulio vertas. Tai sakau drąsiai, nes, patikėkite,  pasipūtusius žmogeliūkščius atpažįstu iš tolo, jų dauguma.
 
Taigi, apie ką pasakotti? Apie save? Ne, aš toks pat niekuo neišsiskiriantis varganas tipelis kaip ir dauguma. Todėl teks išgalvoti knygos herojų ir prikurti įvairiausių nuotykių, kurių realiai gyvenime gal net nebūna. Tokia tad pradžia, o dabar – pirmyn.
 
Aivaras Mendoza iš paskutiniųjų mėgino atsiminti visa, kas svarbiausia. Mama ispanė Marija Mendoza, po Pilietinio karo persikėlė į TSRS, o 1940 metais atvyko į Lietuvą padėti sukurti Tarybų valdžią ir vedė jauną žydą Jakovą Kaganą.
Aivaras Mendoza gimė 1941 gruodžio 24 Orienburge, tiesa, tada dokumentuose jis dar figūravo kaip Aivaras Kaganas, žydas.
Kaip ir Jėzus Aivaras gimė per Kalėdas, kaip ir Jėzaus motina jo mama taip pat buvo Marija, kaip ir Jėzus jis gimė greičiausiai žydu, kaip ir Jėzaus motina, taip ir Marija negalėjo tiksliai pasakyti, kas berniuko tėvas.
 
1944 kartu su Raudonaja Armija Marija Kaganienė grįžo į Lietuvą atkūrinėti Tarybų valdžią ir gan greitai susidėjo su žydšaudžiu  Leonu Karpauskiu, aišku, apie jo darbelius karo metais nieko nežinojo, tik  vėliau  kažkas įskundė ir jis buvo suimtas. Laimei, Marija nespėjo su juo susituokti, bet dėl nederamo ryšio vis tiek buvo išmesta iš komunistų partijos ir aukštų pareigų. Gerai dar tik tai, kad Lietuvos aukšti partiniai veikėjai nebuvo itin priekabūs ir žiaurūs, tad ataskaitoje į Maskvą įrašė netinkamą elgesį, neišsiplėsdami detalėse, ir kažkaip tuo metu to pakako, matyt, maskviškiai turėjo svarbesnių reikalų, karas ėjo į pabaigą, reikėjo ruoštis iškilmingiems paradams, apdovanojimams ir taip toliau, tad apie knaisiojimąsi, kas ten ką padarė kažkokioje tolimoje Lietuvoje, nebuvo kada pagalvoti, taip jos byla su laiku ir paskendo užmaršties dulkėse, o  1945 gegužės 31 gimė Chuanas Mendoza, Aivaro netikras brolis. Žydšaudžio Karpauskio vaikas.
 
 
Pradėkime nuo pradžių.
Marija anksti įsijungė į pilietinį karą, jai tuo metu tebuvo penkiolika metų. Pirmas etapas buvo ryšininkės veikla tarp kalnuose veikusių partizanų ir kaimuose palaikymą jiems reiškusių valstiečių. Vėliau visgi jos vaikščiojimai į kalnus krito į akis valdžios pareigūnams ir jai teliko vienas paasirinkimas – likti su kovotojais.
 
Marija pasakojo Aivarui, kad Hemingvėjus knygoje Kam skambina varpai aprašė jų santykius. Dieve, mama, sako Aivaras, kam taip susireikšmini? Jau gana, kad Stalinas tave asmeniškai atsiuntė padėti lietuvių tautai išsivaduoti iš kapitalistų jungo.
Taip ir buvo, sako Marija.
 
Turbūt jie kalbėjosi taip:
Ernestas: žinai, aš parašysiu apie mus mano naujoje knygoje.
Marija: tu rašytojas?
E: taip, tau ką nesakė?
M: ne, o ką tu parašei?
E: Atsisveikinimas su ginklais, labai garsus romanas.
M: nieko nežinau.
E: o pirmas mano romanas buvo apie Ispaniją, vadinasi Fiesta. Parašiau jį labai jaunas.
M: Bet tu ir dabar jaunas.
E: taip, bet tada buvau visai vaikas.
M: ką tu parašysi apie mane?
E: kad tu labai graži.
M: eik jau.
E: rimtai. Ir labai gerai šaudai.
M: bet aš dar nieko nenušoviau.
E: ir gerai, spėsi dar. Eikš pas mane.
 
Ir jie mylėjosi. Žinia, Hemingvėjus buvo mergišius, berods, keturis kartus vedęs, galima tik įsivaizduoti, kiek merginų jis turėjo, galvoja Aivaras, gal ir tikrai galėjo ir per mano mamą pereiti, kas jam. Ir paėmęs tą romaną negalėjo ramiai skaityti tų vietų, galų gale numetė, taip iki galo ir neįveikęs. Per daug šlykštu, jam pasirodė. Galvoti apie mamą kaip apie fizinį objektą buvo nepakeliama.
 
Mokykloje jį dažnai pravardžiuoja, vadina Joške ir deklamuoja dvieilį – imkit vaikai pagaliuką ir užmuškit tą žyduką. Dar klausinėja: ei Joške, ką veikia tavo Sara? Tai yra šlykštu ir jis niekaip su tuo neapsipranta. Jo įbrolis Chuanas priešingai – visų mylimas ir geidžiamas, ne tik dėl neeilinės išvaizdos, bet dar ir dėl to, kad yra ispanas, visiems tai yra kažkas tokio – ispanas, tai bent. Aivaras iš dalies nekenčia jo, iš dalies myli daugiau, nei tai leidžiama broliui.
Jie miega vienoje lovoje, kadangi butas  – vienas kambarys, perskirtas gremėzdiška spinta, už kurios Marija. Butas komunalinis, ta prasme, anksčiau jis buvo atskiras, o dabar jame gyvena trys šeimos ir dalinasi viena virtuve, tualetu ir vonia. Proletariškai, ne buržujiškai, nors Marija būtų galėjusi panašų butą turėti viena, jei vis dar būtų komunistė, bet dabar, kas jai belieka: keikti pasaulinę buržuaziją ir džiaugtis tarybiniu gyvenimu, stovint eilėje prie prausyklos.
 
 
Kai aš atėjau į būrį, pasakoja Marija, Ernestas jau kelios savaitės buvo atvykęs iš kito būrio ir kaip tik ketino vėl traukti toliau į šiaurę, jis rezidavo kaip JAV karo korespondentas, tačiau judėti buvo pavojinga, nes partizanai tik ką susprogdino tiltą, ir frankistų knibždėjo visi keliai, tad Hemingvėjus buvo priverstas laukti. Jis buvo subrendęs vyras,  labai dailus: aukštas, plačių pečių, vešlūs tamsūs plaukai, nepriekaištingi veido bruožai.
Marija šalia jo atrodė  vaikas, visa galva žemesnė, beveik be krūtinės, ištįsęs paauglys, ne daugiau. Tačiau iškart pajuto deginantį, tyrinėjantį jo žvilgsnį.
 
 
 
Ji visada tikėjo komunizmu, net ir po to, kai išmetė iš partijos. Nieko nekaltino, komunizmas čia ne prieko, sakė ji, aš pati sušikau savo gyvenimą ir apdergiau gerą idėją, susidėjau su niekšu. Stalinas buvo jai šventas, tuo labiau, kad asmeniškai porą kartų buvo su juo susidūrusi: pirmą kartą po Ispanijos, kai Frankas užėmė visą šalį, jie buvo priversti, kas spėjo ir norėjo, bėgti į TSRS. Ją priėmė Kremliuje, buvo visi aukščiausi vadovai, bet ji įsiminė tik Staliną, savaime suprantama, ir kažkodėl Beriją, tas tipas stačiai ją nurenginėjo akimis, nors ji anaiptol nebuvo įprasto rusiško standarto mergina, greičiau priešingai – trumpai kirptas liesas paauglys. Ten ji pirmą kartą gyvenime paragavo šampano.
Bet atsikratyti Berija jai visgi nepavyko. Kartą gatvėje prie jos sustojo limuzinas Čaika ir išlipę du civiliai juodai aprengti vyrukai paprašė ją įsėsti. Atsisakyti net nespėjo, buvo tvirtai suimta iš abiejų pusių už alkūnių ir, galima sakyti, įnešta į automobilį. Niekas nieko nesakė, nors ji kelis kartus griežtai pareikalavo pasisakyti, kas jie tokie ir ko iš jos nori.
 
 
Maždaug po dvejų metų 1941 pavasarį Marija jau iš Lietuvos buvo  trumpam pakviesta į politinį biurą aptarti padėties respublikoje. Kvietime buvo nurodyta, kad taip pat dalyvaus kitų Pabaltijo respublikų atsakingi partiniai veikėjai. Be to, kartu su Marija kviečiamas Petras Cvirka, pasirašė J.Stalinas, tad nieko neįtardama ji ir išvyko naktiniu traukiniu į Maskvą, prieš tai dieną pergulėjusi su savo vyru Jakovu, kuris labai nenorėjo jos išleisti, o traukinyje ją tiesiog gulte užgulė ir gan grubiai paėmė rašytojas Petras. Teisybės dėlei, Marija pripažįsta, kad labai jam ir nesipriešino, Cvirka buvo velniškai patrauklus vyras. Kremliuje, į kurį jie buvo nuvežti, Petrą palydėjo į pasitarimų salę, o Mariją įsodino į kitą automobilį ir nuvežė už miesto į Berijos vilą, kur ji praleido geras tris valandas. Grįžusi į Kremlių dar spėjo sudalyvauti bendroje delegacijų vakarienėje, po kurios Cvirka buvo išsiųstas kaip meno žmogus į Didįjį teatrą žiūrėti Gulbių ežero, o Marija vėl keliavo į Berijos vilą. Į viešbutį grįžo tik ryte, per pietus į jos kambarį įvirto girtas Cvirka, o vakare jie jau kartu traukiniu važiavo namo.
Supranti, aš užmigau per Gulbių ežerą. Tokia graži muzika.
Per kalėdas gimė Aivaras. Po devynių mėnesių. Pasakyti, kas tikrasis jo tėvas, Marija negalėjo. 
 
 
 
Mūsų kambaryje buvo du kazachai. Kartą jie surengė kažkokią ceremoniją, mums nepaaiškino, kas tai per ceremonija, o gal ir aiškino, bet kazachiškai, žodžiu, mes nieko nesupratom, bet jie liepė visiems dalyvauti. Ką darysi, niekas perdaug nenorėjo su jais ginčytis, nes jie nors ir vienmečiai, bet iš pažiūros atrodė vos ne dešimt metų vyresni, kūnai ištisai pažėlę, barzdas jie vos spėdavo skustis, kai tuo tarpu visi kiti atrodėme kaip vaikai prieš juos, tai ką ten priešinsies, galų gale ir buvo įdomu, ką jie sumąstė. Tai va, ceremonija visa vyko kazachų, tai yra jų kalba, aš gi nepžįstu kazachų ir nežinau, ką jie kalbėjo, esmė ta, kad mes stovėjome kaip žiūrovai, o jie kaip aktoriai scenoje kažką atlikinėjo, kalbėjo, šaukėsi kažko ir panašiai, visa tai atrodė lyg kokie burtai ar malda, velniai žino, be to, buvo daug judesio: jie tai klaupdavosi, tai guldavosi, tai vėl keldavosi, gestikuliavo, vos ne šoko ir taip toliau. Kai jau viską baigė, jie pranešė mums, kad dabar jie prieš dievą ir mus, kadangi mes esame neva liudytojai dievo akivaizdoje, tipo Alacho, yra susituokę. Na ir kas, pagalvojau, kam tas cirkas, bet iš tikrųjų visa tai buvo tik pradžia. Po vestuvių jie pareiškė, kad dabar miegos šalia, todėl vienas iš mūsų turėjo užleisti savo gultą kazachui. Naktį jie pradėjo tikrų tikriausią pisimą, su visais pačepsėjimais, atodūsiais ir kita. Net kalbino kitus prisijungti. Taip tęsėsi kas naktį. Galų gale pastebėjau, kad jų jau trys, o dar po dienos kitos jau penkiese. Kambaryje būti darėsi neįmanoma, kai kurie išeidavome į prausyklą ir ten prasėdėdavome iki ryto, bet jų gretos vis didėjo, ne visi ėjo savo noru, kai kuriuos prigąsdindavo arba paimdavo jėga. Iš dvidešimties kareivukų neliestų teliko viso labo tik šeši, jau ruošiausi blogiausiam, bet vieną dieną kažkuris pasiskundė vadovybei, kad buvo išprievartautas. Kazachai iškart buvo suimti, visi kiti, tame tarpe ir aš, apklausti. Paskui mūsų kambarį beveik visą perkraustė ką kur – vienus į kitas kazarmas, kitus į kitus pulkus, likau tik aš ir dar vienas. Blogiausia tada ir prasidėjo, į mus kareiviai žiūrėjo kreivai, pasišaipydami, rodydami nešvankius gestus, mums buvo priklijuotos panelių pravardės, nors mes tame nedalyvavome, bet kam tas rūpėjo, iki tarnybos pabaigos turėjau kęsti pažeminimus, ačiū dievui manęs bent nelietė, bijojo galbūt, kad aš paskundžiau ir vėl tą patį padarysiu. Gal dėl to vadovybė man ir tarnybą trimis mėnesiais sutrumpino, juk matė, kad geruoju gali nesibaigti, tų čiurkų gentainiai pavojingai artėjo prie manęs. Bet patikėk ir tų žodinių patyčių patyriau užtektinai, taip kad nesakyk, kad man gyvenime viskas klojosi geriau nei tau, čia viso to nepamatuosi.
 
 
 
Kai prasidėjo karas, tai buvo sekmadienį, visi nieko nenujausdami ramiai miegojo, kilo baisus košmaras, bombos krito ant namų, kaukė sirenos, rėkė žmonės, Marija  tik su naktinais išbėgo į gatvę pasitikti iš naktinės pamainos turėjusio grįžti Jakovo, bet jo niekur nesimatė. Grįžo į butą, telefonas čirškė kaip patrakęs, vos spėjo sugriebti ragelį, kai iš ten pasipylė įsakymas kuo skubiau atvykti prie miesto partijos komiteto, kuriame ji ėjo sekretoriaus pavaduotojo pareigas. Skubiai, pasiimti tik būtiniausius daiktus.
Reikėjo laiko pagalvoti, kas tie būtiniausi daiktai ir kaip Jakovas, svarbiausia jis, ką paimti dėl jo ir kaip informuoti, kur jis turi prisistatyti. Sėdo rašyti jam raštelį, bet parašyti nieko nesugalvojo, nes pati nieko nežinojo, tad tik lėtai apsirengė ir kiekvieną akimirką tikėjosi, kad Jakovas tuoj tuoj įžengs, juk pamaina baigėsi jau prieš valandą, iki namų penkiolika minučių kelio. Gal eiti pasitikti, bet jeigu prasilenks, kaip žinoti, kad jis tikrai eis tuo pačiu keliu, o jeigu aplinkybės privers jį pasukti kita gatve, juk bombarduoja, gal kurią gatvę užvertė griuvėsiais ir ji tapo nepraeinama? Telefonas vėl ėmė tiesiog kriokti. Taip, atsiliepė. Kodėl tu dar namie? Mes turime važiuoti. Jei nespėsi, kaltink save. Jei mūsų aktyvo nerasi, sėsk į sunkvežimį, kuris paims archyvą, aš pasakysiu vairuotojui apie tave. Tik paskubėk, nes ir jis po valandos išvažiuos.  Viskas, jos viršininkas partijos Kauno miesto sekretorius metė ragelį.
 
 
Vykdama traukiniu į Rusijos gilumą ji vėl susidūrė su Cvirka, kažkurioje stotyje jie atsimušė vienas į kitą. Kur vyksti?
Dar nežinau.
Gal į Maskvą vis tiktai? Mintyse galvojo – visai neblogai būtų vienoje vietoje šalia savęs, aišku, žmonai nežinant, turėti dvi Marijas, nes ana taip pat Marija. Tik kaip ją įsiprašyti į tą patį traukinį, kad žmona, kuri laukė jo su karštomis bandelėmis vagone, nieko neįtartų, bet laimei Marija gana griežtai nukirto, kad į Maskvą nevažiuos.
Bet kodėl, visgi būtų neblogai, jei kitu traukiniu atvyktum, gal net padėčiau kažkur įsikurti, arba jei įsikursi pati, galėtum pranešti.
Nenoriu sostinės šurmulio. Iš tikrųjų ji bijojo dar kartą papulti Berijai į rankas. Cvirkai, aišku, to nepasakė, tik užsiminė, kad yra nėščia ir tėvas, ko gero, yra jis, Petras.
Rašytojas labai apsidžiaugė ir paprašė, jei gims sūnus, pavadinti jį Aivaru. Pats jau turėjo vienmetį sūnų  ir dar vienas, net ir nesantuokinis, būtų jam didelė palaima.
Tai latviškas vardas. Per suvažiavimą susipažinau su latviu, toks Aivars Pietniks, gal prisimeni? Tada dar pagalvojau, gražus vardas, gaila, jau buvau pavadinęs sūnų Andriumi, būtų malonu kitą vadinti Aivaru. Tu ne prieš?
Bus matyti.
 
 
 
Jakovas skubėjo namo. Tikrai. Juk prasidėjo bombardavimas, aišku, kad tai ne manevrai, tai karas. Karas, kurio tikimybę taip atkakliai neigė Marija. Ir visa komunistų partija. Jį net išmetė iš komjaunimo prieš dvi savaites, nes jis atvirai skleidė fabrike paniką ir baugino darbininkus. Pasirodo buvo teisus, bet kas iš to. Pamaina tik baigėsi. Jis net nepersirenginėjo ir nesiprausė, rūpėjo kuo greičiau pamatyti Mariją. Išbėgo per vartus ir suko į artimiausią skersgatvį. Ne tuo keliu, kuriuo eidavo įprastai. Mėgino trumpinti atstumą.
Nuo medinio namo atsiskyrė du vaikinai, vieną jis pažinojo iš mokyklos laikų, tai buvo Karpauskis. Berods, vardas Leonas. Jakovas stengėsi prasmukti pro juos, nes grįžti buvo per vėlu.
Kur skubi? sustabdė Leonas. Juk bombarduoja, bandė taikiai išsisukti Jakovas.
Neskubėk, žydams į aną pusę.
Kaip tai, juk namai priešais?
Tau jau nereiks namo.
Leonai, nejuokauk, žmona laukia...
O, tu ir vardą mano prisimeni. Duok penkis. Ir čia pat užsuko ranką už nugaros.
Paleisk, sulaužysi.
Nieko. Sauliau, duok virvės galą, surišime šitą Joškę.
Prašau, Leonai, nedaryk to, prašau.
 
 
 
Jakovas buvo dviem metais jaunesnis už Mariją. Gražus, lieknas berniukas. Marija įsidėmėjo jį vos pirmą kartą pamatė. Kai ją pristatė kaip pilietinio karo Ispanijoje dalyvę mokyklos komjaunimo aktyvistų sueigoje. Visų akys žibėjo, jai pasakojant apie mūšius su frankistais. Ypač arti sėdėjo Jakovas. Toks beūsis, švelnus vaikas. Jis buvo tik baigęs mokyklą ir vertė jos pasakojimą iš rusų kalbos į lietuvių. Paskui jie dar du kartus susitiko miesto komjaunimo aktyve ir po savaitės susituokė.  
Jis buvo aršus meilužis. Marija nuo jo pavargdavo, bet buvo laiminga. Kartu pedantiškai tvarkingas. Dėl to dažniausiai jie ir susikivirčydavo, tai nepastatė kėdės į vietą, tai kojinės po lova ir panašiai. Iš pradžių viską užgniauždavo bučiniais, paskui jie nebegelbėjo, turėdavo tvarkytis. Labai to nemėgo. Klausyk, ar tu vedei tarnaitę? Marija, nesuvulgarink visko, tiesiog išplauk stiklinę, nepalik, kad pridžiūtų lūpų dažai.
Po Maskvos ji negalėjo prisileisti jo bent savaitę. Jakovas ėjo iš proto ir pagrįstai įtarinėjo ją neištikimybe. Galų gale pavyko jį nuraminti, tačiau kiekvieną kartą vietoje Jakovo virš savęs regėjo arba Beriją, arba Cvirką. Kartais net Hemingvėjų. Ir niekada Jakovo. Seksas daugiau neteikė pasitenkinimo, vien tik nusivylimą.
Bet apie birželio vidurį suprato esanti nėščia. Pasisakė vyrui. Jakovas buvo dešimtam dangui, jis taip sakė (kodėl ne devintam?). Skubėdavo namo ir bijojo tik vieno – karo, kuris, buvo įsitikinęs, turi tuoj tuoj prasidėti.
 
 
 
Dabar tu.
Kodėl?
Nenori?
Ne.
Bet tau patiko?
O kokio atsakymo tu nori?
Tu neatsakei.
Ir neatsakysiu. Aš gi neklausiu, ar tau patiko.
Man patiko.
Kas?
Tavo kvapas. Skonis. Viskas.
 
 
 
Pas Petrą į Vilnių atvažiavo su Aivaru. Mažasis Chuanas liko namie, prižiūrimas kaimynės.  Cvirka buvo tik išrinktas Rašytojų sąjungos pirmininku, Marija perskaitė apie tai laikraštyje ir tikėjosi, kad jo postas padės kažkaip (ji nesuprato kaip, bet juk Petras rašytojas, su fantazija), reabilituoti ją pačią, juk ji nieko blogo nepadarė, ir tėvas pasistengs dėl savo sūnaus motinos.  Tačiau Cvirka, vos pažvelgęs į Aivarą, pasakė, tai ne mano sūnus. Atleisk, man skambina iš partijos komiteto, negaliu ilgiau kalbėti. Viso gero.
Po metų jo neliko. Apie tai irgi perskaitė laikraštyje. Į laidotuves, savaime suprantama, nevyko.
 
 
 
Prie mokyklos Chuaną sustabdė kažkoks vyriškis.
Atleisk, sužinojau, kad tu Marijos sūnus. Kur eini?
Į treniruotę, bet ko jūs norėjote?
Aš tavo tėvas.
Nejuokaukit, mano tėvas miręs. Vyriškis buvo šviesių plaukų, kaip ir jis pats, tik pradėjęs žilti. Malonių, net dailių veido bruožų. Chuanui sutankėjo širdies dūžiai, ėmė skaičiuoti: dvylika, dvidešimt du...
Ne, tu disponuoji klaidinga informacija. Mane nuteisė ne mirties bausme, tik dešimt metų kalėjimo.
O siaube! Tai dar blogiau, nei galvojau.
Ką tu galvojai?
Na, mama sakė, kad mano tėvas kariavo, žuvo prie Berlyno.
Kaip tai panašu į ją. Tu skubi?
Dabar jau nebe.
Tada paimsiu mums ledų. Abu prisėda parke ant suoliuko.
Bet kodėl turėčiau jumis tikėti?
Paklausk mamos apie Leoną Karpauskį.
Tai jūs?
Taip. Galų gale koks tu panašus į mane, net netikėjau. Jau kelias dienas stebiu tave.
Kodėl tada ji suteikė man savo pavardę, ne tėvo?
Matai, jai buvo gėda. Po karo mane suėmė už tarnavimą vokiečiams. Ji juk buvo arši komunistė.
Ją reabilitavo ir grąžino į pareigas bei perkėlė į atskirą butą.
Hmmm, matai kaip. Centre?
Taip, prie salos. Labai nebloga vieta. Mes dažnai ten žaidžiam su draugais. Nors dabar gal rečiau. Mažai laiko, treniruotės, pamokos ir panašiai.
Kiek kambarių?
Trys. Visi turim po kambarį. Bet jau turiu eiti.
Ką lankai?
Fechtavimą.
Aristokratiška sporto šaka.
O kaip gi, juk aš ispanas.
Galėsim dar pasimatyti?
Būtinai, man buvo malonu. Galiu apie tave pasakyti mamai?
Žinoma, norėčiau su ja susitikti.
Aš pasakysiu. Iki pasimatymo.
 
Nedrįsk daugiau su juo susitikinėti, Marija buvo įsiutusi.
Bet kodėl, jis mano tėvas!
Tavo tėvas, nusiviepė ispanė. Žinai, už ką jis sėdėjo kalėjime?
Tu sakei jis žuvo prie Berlyno.
Nesvarbu, ką aš sakiau. Ji lakstė po kambarį ir kilnojo daiktus, kuriuos paskui vėl padėdavo kitoje vietoje. Jis buvo žydšaudys.
Jis man to nesakė. Tik kad tarnavo vokiečiams.
Vokiečių dar nebuvo, kai jie sugaudė žydus, tame tarpe ir tavo brolio tėvą. Taip taip, man pasakojo toks Leono draugelis. Saulius. Tą patį rytą, kai prasidėjo karas. O aš taip laukiau, taip laukiau.
Kas buvo paskui?
Nieko įdomaus, jie suvarė visus žydus į kažkokį garažą. Tyčiojosi, liejo šaltu vandeniu, o paskui sušaudė. Leonas taip pat dalyvavo. O tas Saulius sakosi neištvėręs ir pabėgęs. Turbūt taip ir buvo, nes jo nenuteisė, radosi, kas patvirtino jo žodžius. Todėl nedrįsk su juo bendrauti, girdi?
Girdžiu, girdžiu, nerėk.
 
 
 
Atidaryk, Chuanai, kodėl užsirakinai? Ar girdi? Beldžiasi. Nebūk užsispyręs, atidaryk.
Kas atsitiko, Aivarai, kodėl tu brauniesi pas brolį? Jis miega.
Nė velnio jis nemiega. Man reikėjo pasiskolinti naują sąsiuvinį.
Rytoj pasiskolinsi, eik miegoti. Marija uždaro duris paskui Aivarą ir eina rūkyti į virtuvę.
Nerūkyk virtuvėje, Aivaras iškiša galvą pro duris, rūkyk laiptinėje. Nenoriu mirti nuo tavo nikotino.
Gerai gerai, tu teisus. Eik gultis.
 
 
 
Aivarai Mendoza, stokitės. Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt šeštų metų vasario septyniolikta diena. Jūs nuteisiamas dviejų metų bausme už nepilnamečio berniuko tvirkinimą, bausmę atidedant vieneriems metams. Tam laikui privalote palikti esamą parapiją ir prašytis savo vyresnybės perkeliamas į kitą miestą, o geriau į kaimą. Supratote nuosprendį?
Taip, draugas teisėjau. Dėkoju.
 
 
 
Kodėl tu įstojai į seminariją? Per tave motiną vėl išmetė iš partijos. Gerai dar, kad buto neatėmė. Tu kažkoks nesveikas, iš tikrųjų.
Chuanai, ...
Tik nereikia, neliesk manęs.
Aš tik noriu pasakyti, kad man buvo sunku. Taip, sutinku, tau nebuvo lengva armijoje, bet įsivaizduok kaip man ten būtų. Todėl geriau pasirinkau seminariją. Neteisk manęs. Tu mane ir taip atstūmei, ar to tau dar maža?
Atstūmiau, hmm... Turėtum dėkoti man.
Kodėl?
Nemanau, kad tau būtų ...
Sakyk.
Mano tėvas, amžinatilsį, prisidėjo prie tavo tėvo žydo nužudymo.
Kaip?
Paklausk Marijos.
Kodėl tu ją taip vadini?
Todėl kad aš ją išlaikau. Ji niekur nedirba. Po velnių. Tegul nors namus tvarko.
Galiu kada nors užeiti?
Kodėl ne, tai juk ir tavo butas. Į tavo kambarį aš neužeinu, jei nori tai išgirsti.
Tu ir į savo manęs neįleisdavai.
Jau pasakiau tau priežastį.
Aš tave visada mylėjau.
Nutilk.
 
 
 
Marija nežinojo, kur yra jos kapas.  Kai persikėlė pas Aivarą į nedidelį miestelį Lietuvos šiaurėje, kur jį nutrėmė bažnyčios vadovybė už kažkokius prasižengimus,  ji turėjo laiko pakeliauti po apylinkes, susipažinti su kaimais, kaimeliais, vietiniais gyventojais. Visiems darė įspūdį jos ispaniška apranga, kurią dabar galėjo laisvai nešioti, tamsus gymis ir netaisyklinga tartis.
Bet tos vietos, kur buvo palaidota, ji niekada nelankė. Sąmoningai aplenkdavo pasitaikančias kapinaites. Mirtis ir viskas, kas susiję su ja, jos niekada nedomino. Nors gyvendama pas sūnų kunigą ir jam talkindama, pamažu įsitraukė į religiją ir galiausiai atrado, jog Jėzus buvo pirmasis komunistas Žemėje ir buvo pirmasis, kuris pasisakė už komunizmą. Tokiu būdu religija ir komunizmo idėjos jos sąmonėje natūraliai susigyveno ir net apeigos neatrodė svetimos, nes komunistai irgi mėgo visokius pasirodymus, ritualus, paradus, baletus ir panašiai.
 
Leonas gi puikiai žinojo tą vietą, kurioje ilsėjosi jo kūnas. Dar tarnaudamas policajumi buvo išvaikščiojęs visą Kauną ir apylinkes skersai išilgai, ieškodamas žydų. Nemažai jų ir surado. Dabar, tiesa, jis jau nebuvo toks tikras, ar gerai tada pasielgė, ypač, kai sužinojo apie masinius žydų naikinimus koncentracijos stovyklose, ir, aišku, įkalinimas taipogi įkrėtė šiek tiek proto. Dabar Leonas Karpauskis gėdijasi savo praeities, tik kam ji rūpi. Anapus mažai kam įdomi tavo praeitis. Visi daugiau rūpinasi savo istorija ir tais, kurie liko už ekrano.
Karpauskis tikėjosi ir bijojo anapus sutikti Jakovą. Juk daug matytų ir pažįstamų iš karo veidų sutiko, o štai Jakovo ne. Gal žydai anapus turi kitą vietą, savo Jeruzalę ir su savo priešais nebesusitinka. Gerai, kad taip būtų, nes Leonas iki mirties negalėjo užmiršti to žvilgsnio, kuriuo jį gręžė Jakovas. Ir ko jis pristojo, ko jam iš manęs reikia, galvojo tada Karpauskis. Jis nešovė į savo bendramokslį, nors bendramoksliu galima vadinti sąlyginai, Jakovas mokėsi dviem klasėm aukščiau, bet visgi kažkaip sužinojo Leono vardą, kažkodėl tas Leonas jam įstrigo, nors buvo jaunesnis, čia mįslė Karpauskiui, tačiau šauti į tą ištįsusį žydą, kurį neaišku už ką pasirinko simpatiška ispanė – ir juk būtent keršto ir pavydo skatinamas Leonas tada pirmą karo dieną, vykstant bombardavimui, sutapimas ar ne, še tau kaip ant lėkštutės prakeiktas žydo gabalas, kaip galėjo jis, tikras lietuvis, iki pašaknų europietis, mėlynų akių, beveik arijas (o gal iš tiesų? nieko negali žinoti) jo nesustabdyti ir neatgabenti į tą prakeiktą garažą, – bet šauti jis neišdrįso, be to, ir stovėjo šiek tiek atokiau, nors, žinoma, galėjo bet kada pakreipti šautuvą ir nudėti tą stulpą, bet viduje kažkoks cenzorius neleido to daryti, jis tik jautė įsmeigtą ne smerkiantį, ne, greičiau kažkokį gal net meilų, malonų, atleidžiantį žvilgsnį, ir ko jis nori, ko jam reikia iš manęs tam žydui, kol galų gale jis nukrito, ir žvilgsnis pakeitė kryptį, neužgeso, tik dabar jau žiūrėjo į dangų. Leonas nematė, kada jis nukrito ir kas jį nušovė, nes pats tuo metu, norėdamas pabėgti nuo Jakovo akių, kiek galėdamas įnirtingai, be gailesčio pleškino iš šautuvo į kitus žydus: štai kažkoks apskuręs senis, turėk, šalia jauna žydė su vaiku rankose, priimk palaiminimą, dar kažkoks verkiantis paauglys su smuiko dėklu rankose, pareik ant švenčių, ir tada pamatė, kad Jakovo žvilgsnis nuo jo pasitraukė. Vėliau priėjo prie negyvėlio, bet akys vis tiek gręžė dangų, ir ko tu nerimsti, žydpalaiki, kinas baigėsi, gali užsimerkti.
 
 
 
 
Girdžiu girdžiu, nerėk. Dėl šventos ramybės. Geriau jai nieko nesakyti. 
Ir Chuanas toliau susitikinėjo su tėvu. Suprantama ne dažnai ir ne viešai. Juk motina vėl didelė partinė veikėja, nuolat įsitempusi, iš esmės stengiasi dėl abiejų berniukų. Tą Chuanas jau sugeba suprasti. Todėl jei nueina kažkur su Leonu, tai dažniausiai būna kinas, tamsi salė, vietos salės gale, jie gali netrukdomi šnabždėtis arba tiesiog būti šalia ir to abiem būdavo gana.  
Kartą Leonas pristatė Chuaną močiutei, savo motinai. Ji niekaip negalėjo priimti ispaniško vardo, kas čia per vardas, negali lietuvis turėti kažkokį amerikonišką vardą. Ispanišką, pataisė motiną Leonas. Koks skirtumas, turi būti Jonas, Jonukas, Jonelis. Gerai gerai, juokėsi Chuanas. Močiutė jam labai patiko. Išvis, tai buvo naujas reiškinys jo gyvenime – močiutė.
Iš Sibiro, kur buvo ištremta kartu su vyru, grįžo viena. Karo metu jie nepritarė sūnaus įsitraukimui į tarnavimą vokiečiams, bet paveikti nieko negalėjo, Leonas jų neklausė. O po karo iškart paskui sūnų ir tėvai keliavo nežinion.
Užeik dažniau, gali ateiti ir vienas be Leono, atsisveikindama pabučiavo anūką.
Chuanas kartais ir užbėgdavo, ypač po treniruotės, nes toji su Leonu gyveno šalia Žalgirio stadiono, kur buvo sporto mokykla, nes būdavo labai alkanas. Močiutė visada jį palepindavo.
Kur tu pasisotinai, klausdavo Marija, kai jis atsisakydavo valgyti pašildytą kugelį.
Pas draugą, atsakydavo Chuanas.
 
 
 
Kai sukako šešiolika, jis nuėjo kartu su tėvu į registracijos skyrių ir pasikeitė pavardę, tapo Karpauskiu. Chuanu Karpauskiu. Vardo keisti nenorėjo, kažkas likti turėjo ir motinai. Jai, aišku, apie tai nieko nesakė.
Ji pati sužinojo, kai atėjo šaukimas į karinį komisariatą Chuanui Karpauskiui. Žiūrėjo į popieriaus lapą ir niekaip negalėjo suprasti, kas parašyta, visa praeitis, tas apkvaitimas, beprotystė, kuri apėmė ją tada, sutikus Leoną, žavų beveik vokietį, mėlynakį, išsitaršiusiais šviesiais plaukais jaunuolį, kuris užkalbino ją, norėdamas papasakoti apie Jakovą.
 
 
 
Kai grįžinėjo rusai, Leonui nepavyko pabėgti kartu su vokiečiais, jie rūpinosi savo sveiku kailiu, o kas bus su policajais, kurie jiems talkino, fašistų nejaudino. Be to gi Leonas ir neišsitarnavo iki kokio nors aukštesnio laipsnio, buvo paprastas baltaraištis, nors pats save išdidžiai vadino policajumi. Ką gi, nusprendė išmesti raištį ir atgulti į dugną, ta prasme, nekišti nosies į viešumą. Praeis kažkiek laiko ir viskas užsimirš, galų gale jis nieko blogo ir nedarė, pamanyk, kartais pereidavo per gatvę su baltu raiščiu, bet gi jis buvo ant kairės rankos, tai iš dešinės nelabai kas ir matė. Nors tokie pasiteisinimai, aišku, ir pačiam Leonui buvo juokingi, bet kai skęsti, griebiesi ir už oro. Taip, kartais užeidavo į kokią krautuvę, paimdavo papirosų ir nesumokėdavo. Taip pasitaikydavo, bet juk tai smulkmena. O žydai tai kas – jie ne žmonės, ir jeigu jis kokį kada nors ir įskundė arba net ir nušovė, tai juk karas, kare visi kažką nušauna, arba tu, arba tave.
Ne, vis tiek jo nepaglostys, tai faktas, tada geriau jau sėdėti pas mamą ir nekišti nosies, tik kad ji ne visada nori pirkti papirosų, sako, kad tai kenkia, nesąmonė.
Taip ir prasėdėjo Leonas beveik visą vasarą, tik pabaigoje vakare jau temstant išėjo prie Nemuno paslampinėti. Žiūri – ant žolės su mažu vaiku ogi kas sėdi, kažką vaikui rodo ir aiškina, ogi Marija, na ta, kuri į jį jokio dėmesio kažkada nekreipė, susidėjo su tuo žydu, kuris net jo vardą sužinojo, paskui iki mirties akių nuo jo nenuleido, ir ką jis tuo žiūrėjimu pasakyti norėjo? Dabar ji greičiausiai jo vaiką augina, aiškina kažką jam. O gal prieiti, apsimesti, kad girdėjau apie Jakovą, tik kažin, ar tai nebus labai pavojinga?
Tą pačią naktį jis jau miegojo jos lovoje. Netikėjo, kad taip greit pavyks. Tiesa, dabar ji jau nebuvo tokia pritrenkiančiai graži, kaip prieš kažkiek metų, kai pamatė pirmą kartą, o ji pasirodo jo ir nematė niekada, dabar pati prisipažino. Tai mat kaip, gal jei būtų jį pamačiusi, gal net Jakovo nebūtų įsimylėjusi? Nors ką gali žinoti, Jakovas visgi buvo vyresnis už jį, o jis faktiškai paauglys tada dar skaitėsi. Bet pasvajoti juk galima: jei Marija tada būtų su Leonu, tai jam nei tų žydų nebūtų reikėję žudyti, būtų į rusyną karui prasidėjus pasidavęs (nors jei atvirai – jis statė už vokiečius, kas galėjo pagalvoti, kad  laimės driskiai), kaip ji ten sakė tas miestas, Orienburgas, kad jį kur galas, nors skamba visai vokiškai, bet vistiek ne Maskva, ne sostinė  (kodėl ji ten nusibeldė?), viskas kitaip galėjo pasisukti, ir vaikas dabar būtų ne mažasis judėjas, bet lietuvis.
Tik Marija dabar buvo jau nebe ta, arba Leono skonis išlavėjo, tiek gražių mergų turėjo. O Marija po karo ir su vaiku tokia perkarusi bobšė, vieni kaulai, nei papų, nei subinės. Ko norėti, juk ir vyresnė už Leoną turbūt kokiais keturiais ar net penkiais metais. Bet gerai, kad ją sutiko, ji didelė viršininkė mieste, iš pačios Maskvos atsiųsta, paties Stalino, čia susitvarkyti. Tai jeigu jis pas ją prisiglaus, o Marija atrodo tik to ir nori (kažko labai mano snukis jai patiko), tai gyvenimas tada gal dar nežuvęs užsiėmimas. Tik kaip to vaiko, žyduko atsikratyti, kaip akmuo koks ant sąžinės. Na, bus matyt, gal į vaikų namus atiduoti, ar kaip?
Apie Jakovą nieko ypatingo nepasakė, tik tiek, ką iš tikrųjų žinojo, sugalvoti kažką kito neužteko fantazijos, todėl papasakojo beveik taip, kaip ir buvo: per bombardavimą išbėgo į gatvę ir išvydo kaip jos vyrą (žinojo, kad Jakovas vedęs, nes buvo neišskiriami draugai) sulaikė kažkokie tipai, jis jų nepažįsta, dar norėjo įsikišti, bet tie pavarė Leoną šalin, o tą, reiškiasi, kaip žydą, juk jis žydas, ar ne, tai va, jį ir nusitempė. Kur, nežinau, nėjau iš paskos, reikėjo tėvams pagelbėti, o Jakovui galvojau nieko nenutiks, na gal tik apklaus ir paleis. Bet kitą dieną teko eiti link kapinių, mama norėjo močiutės kapą pažiūrėti, ar nesubombardavo, ir kaip tik praėjome pro Lietūkio garažą, jis šalia kapinių, žiūrim, minia žmonių susirinkusi, ir aš prasibroviau prie tvoros, ten kieme žydai išrikiuoti, ir Jakovas priekyje, kadangi aukščiausias iš visų. Na ir prasidėjo šaudymas, aš nemačiau, kas šaudė, nes tvora užstojo, bet Jakovas tikrai krito, tą tai mačiau, o kad žinojau, kas jo žmona, tai ir norėjau pranešti, bet tavęs nebuvo niekur, visą laiką ieškojau ir dabar tik suradau. Labai džiaugiuosi, aišku, nesidžiaugiu dėl Jakovo, bet džiaugiuosi, kad galiu iš pirmų lūpų pranešti.
Jis kalbėjo, o aš galvojau, dieve, koks jis gražus ir jaunas, kokios lūpos. Paskui tos lūpos bučiavo mane. Negalėjau susikaupti ir prisiminti Jakovo, atleisk man, žydų karaliau, galvojau tik apie šitą beveik vokietį lietuviuką.
 
 
 
 
Mama man labai daug apie save išpasakojo, kai gyveno su manim bažnytkaimyje. Tiksliau ji ateidavo išpažinties ir ten pasakodavo kaip kunigui, kaip išpažintį. Namie nedrįsdavo to pakartoti, sakydavo, tu negali viešinti išpažinties. Taip mes ir bendravom labai atvirai per metalinį sietelį.
Ir ką gi ji pasakojo?
Viską: ir apie Hemingvėjų, ir apie Cvirką, ir tavo tėvą. Ji nežinojo, kieno aš sūnus.
Žydo tu, žydo sūnus, kas tau dar neaišku?
Nesakyk, galiu būti ir Berijos, jis gruzinas, nežinau, ar labai jie skiriasi nuo žydų.
Tas pats velnias, Hitleris jų irgi neskyrė, visokių čigonų ir taip toliau.
Homoseksualų turi galvoje?
Aš tavęs nesmerkiu. Tu mano brolis.
 
 
 
 
Kažkada Mariją pasiekė laiškas iš partijos Centro Komiteto. Kažkokiu būdu ją susirado nedideliame miestelyje, į kurį buvo perkeltas, paaukštintas Aivaras. Miestelis prie pat Latvijos, keistu pavadinumu Skuodas. Jai taip ir nepavyko išmokti tarti dvibalsį uo, visada sakydavo ogienė, obolys, dona. Skodas. Taip ir sakydavo: sūnus tarnauja Skode. Išdidžiai, nes tai buvo karjera. 
Ir štai laiškas. Drebančiomis rankomis atplėšė, kai Aivaras išėjo į mišias, kam dar jį nervoti, jeigu ten kažkas blogo. Nors kas gali būti blogo, ji gi išmesta, kas dar blogesnio? Bet vis tiek širdis daužėsi. Pasirašė partijos pirmininkas Algirdas Mykolas. Apgailestavo, kad ankstesnė vadovybė taip negražiai su ja pasielgė, kvietė sugrįžti į gretas ir persikelti gyventi į miestą.  Partijos bilietą gali atgauti ir paštu, bet Algirdui Mykolui būtų garbė pačiam įteikti. Už mėnesio važiuos per rajonus, bus ir Skode, tai jeigu Marija nepasididžiuos, mielai išgers su ja stiklinę arbatos. Geros sveikatos ir laimės. Pagarbiai AM.
 
O paskui ji mirė. Nežinia nuo ko. Turbūt šiaip pasimirė, gal buvo laikas. Bet visą laiką buvo laiminga, kad vėl bus komunistė. Tiesa, ji nesuprato, kodėl Lietuva nori atsiskirti nuo Maskvos, nes juk būti kartu su stipria valstybe jos galva yra geriau, vieni lietuviai komunizmo nepastatys, tai faktas, bet jei taip nori pabandyti, tegul bando, paskui nulenkę galvas turės vėl prašytis atgal priimami, nes juk vakarų imperializmas jų oi kaip nepagailės, suvalgys su visa neužteršta gamta, tik ar priims Maskva atgal atskalūnus, štai kur klausimas, nors priims, Rusija humaniška ir atlaidi, neveltui tokį karą atlaikė. Gal tik pirštu pagrūmos, ech jūs, neklaužados.
 
 
 
Labiausiai bijojo Aivaras pranešti motinai. Seminarija dokumentus priėmė, bet pareikalavo raštiško tėvų sutikimo, nes žingsnis labai rimtas, o mama, ar tik ne partijos funkcionierė, tokia reta pavardė, tad nieko nuostabaus, kad klausiame, ar ne?
Taip, sutikimas bus, tik dėl tėvo vargu, bet kuris tėvas yra miręs.
Kaip tai gali būti? Raštinė išpūtė akis.
Jakovą Kaganą nužudė fašistai, Lavrentijų Beriją sušaudė komunistai, o Petrą Cvirką nunuodijo kgbistai. Visi jie galėjo būti tėvais, aš nežinau kuris. Ir mama taip pat.
Hm, geriau garsiai jūs to nekartokite, tada pakaks mamos sutikimo.
 
Mama jau buvo informuota. Ji nenustebo, tik paklausė kodėl.
Nenoriu į kariuomenę.
Aišku, kodėl tau kariauti, užtenka aš prisikariavau. Aš pasirašiau sutikimą, tikiuosi tu nesigailėsi.
Ačiū, mama, tikrai ne.
 
 
Blogiausia buvo per šimtadienį. Iki tol jo niekas nepastebėdavo, tiksliau ignoruodavo, bet neseniai Aivaras pakeitė pavardę į Mendozą, mamos mergautinę. O ir ji kartu atsisakė Kaganienės titulo ir vėl tapo Marija Mendoza. Partijos funkcionierė ispanė, kurios sūnus žydas.
Bet pavardė gelbėjo. Visi staiga prisiminė, kad jis to gražaus ispano Chuano brolis, nors ir ne toks įspūdingas. O per šimtadienį kažkas apsėdo Živilę Urbonaitę. Ji aiškiai norėjo Aivarą pasiguldyti po savimi.
Urbonaites tėvas buvo milicijos papulkininkis ir turėjo gauti paskyrimą į sostinę, todėl duktė ir pagalvojo: paskutinė savaitė šitame kaime, taip ji vadino Kauną, tai kodėl nesugulti su žydu ispanu, gandas nespės paskui ją į Vilnių, o ji turės neprastą įrašą savo seksualinėje biografijoje. Mokyklos viršutinio aukšto laiptinėje ėmė atseginėti Aivaro kelnes, bet žydas pasirodė skūpus ir nenorėjo dalintis su ja savo turtais.  Mendoza tiesiog pabėgo. Pavymui ji šūktelėjo jam – gaidys, ir tuo viskas baigėsi.
Namuose Aivaras užsidarė kambaryje ir net neįsileido Chuano. Tada galutinai ir apsisprendė dėl seminarijos, tik niekam nesakė. Niekam.
 
 
 
Partijos bičiuliai iš pradžių tik priekaištavo dėl sūnaus stojimo į seminariją, bet kuo toliau, tuo labiau jai buvo primenamas nederamas komunistės sūnaus akibrokštas – noras tapti kunigu. Kur tai matyta – iš komunizmo statytojų viršūnės į kažkokį išgalvotą religijos opiumo pagardintą rojų, koks auklėjimas šeimoje, ar tokiam komunistui vieta statytojų gretose ir panašiai, dar kažkas pridėjo, kad komunistė Mendoza jau buvo susitepusi su fašistų talkininku Leonu Karpauskiu ir, tik pamanyk, kitas jos vaikas garbingą komunisto vardą Mendoza pakeitė į to žydsaudžio Karpauskio. Melas, sušuko Marija. Kaipgi, tai už ką jį ištrėmė, nekaltų tarybų valdžia nesodina. Taip ji antrą kartą neteko partinio bilieto.
Kurį laiką mėgino skandinti širdgėlą degtinėje, bet labai greitai suprato, kad tai ne jai. Bandė įsidarbinti. Niekas negalėjo suprasti, kokį darbą buvusiai funkcionierei galima suteikti, kad ir ji neįsižeistų, ir jiems patiems nebūtų gėda kas dieną matyti, pavyzdžiui, ją plaunant laiptus. Ji sakė, nieko, aš galiu ir paprastą darbą atlikti, nu ne, ką jūs, mes tikrai neleisime jūsų žeminti, ateikit po mėnesio, kažką sugalvosim, gal kokius popierius sunumeruoti, dokumentus susegti, nes nieko nerandam, ir panašiai. Bet pašte ją priėmė laiškininke ir pensijų nešiotoja, kol kažkas iš partinių įskundė ir ją atleido, neva nebaigusi kažkokių kursų.
Taip ir liko pagaliau jauna moteris būdama visiška sūnų išlaikytine. Iš pradžių mieste jaunesniojo,  po to vyresniojo kaime.  
 
 
 
Leonas neblogai šmuliaravo kortomis, dar moksleivis  išmoko iš Šančiuose gyvenusių čigonų. Kortos pas jį skraidė oru, galėdavo atspėti bet kurią iš apačios ištrauktą kortą. Aišku, kol išmoko, teko nemažai prasilošti, bet tie prasilošimai buvo ne finansiniai, reikėdavo atitarnauti laimėtojui: pavogti obuolį iš sodo, išplauti Nemune marškinius, kelnes, bet nieko žeminančio, ta prasme, niekas jo nespardė, neužgauliojo ir neprievartavo, nors kitiems pasitaikydavo visko. Čigonai mėgo šviesiaplaukį berniuką, kuris panemune ateidavo pas juos iš mokyklos ir praleisdavo su jais visą vakarą. Išmokė pūsti ratilu dūmus, dalyvaudavo kartu smulkiose vagystėse, kartais atitraukdavo prekeivių dėmesį turguje kažko gailiai prašydamas, tetulės gailėdavo tokio simpatiško berniuko, kuriam staiga plyšo batas ir reikėjo kokio nors šniūrelio surišti atlėpusį bato priešakį. Tuo metu sėbrai ką nors pavogdavo. Ir panašūs užsiėmimai. Išmoko kada reikia įtikinamai verkti, išsigalvoti nebūtas istorijas ir pasiteisinimus.
Per karą Leonas neišdavė savo draugų ir kiek galėdamas slėpė juos nuo vokiečių.
Kalėjime gebėjimas sukčiauti kortomis labai pravertė. Aišku, ten buvo ir dar geresnių talentų, bet visgi vierchai greitai jį pripažino ir priėmė į savo gretas. Jam net leido turėti vieną tarną. Kiti turėdavo jų ir po kelis, bet Leonas visą kalėjimo laiką pasitenkino tuo vienu. Iš tikrųjų jie labai susidraugavo ir tik viešumoje demonstravo hierarchinį skirtumą, gi kameroje, kurioje gyveno dviese, siena tarp jų išnykdavo. Nors Aichidas, kazachas įkalintas už dezertyravimą kare ir jaunesnis dvejais metais, išlaikė pagarbų santykį bičiuliui. Ta prasme, miegojo viršutiniame gulte, pats nesisiūlė santykiauti, laukė kvietimo, jei toks būtų atsiradęs.
Leonas intuityviai suvokė, kad santykiauti su bendrakamerininku būtų klaida. Juk kai atsibos, nuo jo niekur nedingsi. Tokiu būdu jie nebyliai apeidinėjo šią sceną, kuri, tą gerai suprato Aichidas, visgi bet kada galėjo įvykti. Leonas irgi žinojo, kad geriau bičiulį laikyti nuolatinėje įtampoje, todėl niekada neprasitarė apie perspektyvą. Galų gale jis pats niekada nebuvo tikras dėl savęs, Aichidas nors ir azijietis, bet, galima sakyti, vyras gražus, tai kur čia iš anksto imsi atsižadėti.
Kai reikėdavo aukos, nurodydavo ją kameros bičiuliui ir pasakydavo kada atvesti. Dažniausiai tai būdavo jauni kalėjimo naujokai, tokių po karo atsirasdavo vis daugiau, nes klestėjo kriminaliniai santykiai šalyje, kuri atstatinėjo  sugriautą ūkį ir buvo per silpna aprūpinti teisėsaugą finansiškai. Milicininkai sunkiai išgyvendavo ligi algos, tad atsispirti kyšiams neapsimokėjo. Tuo naudojosi grupuotės, įtraukdavo į savo gretas labai jaunus vaikinukus ir lengva ranka prireikus aukojo juos milicijai. Tie kalėjime įgydavo patirties ir grįžę gaujose turėjo aukštesnį statusą nei prieš tai. Aišku, jei iš įkalinimo vietų neateidavo nepalanki info.
Šiuos dar labai žalius nusikaltėlius ir mėgo Leonas. Jis niekada nesidomėjo kaip Aichidas juos paruošdavo prieš atvesdamas į dušinę ar kamerą, apie elgesio reikalavimus jie nekalbėdavo, draugas buvo pakankamai nuovokus,  ir vaikinai būdavo romūs ir su viskuo sutikdavo. Žinoma, jie galvojo apie savo ateitį, o Aichidas patikindavo, kad informacija iš dušinės ar kameros nepasklis po pasaulį, nors pats nebuvo dėl to tikras. Patalpą iš išorės saugodavo pats Aichidas, prieš tai vidun įstūmęs auką. Kur jos jau laukė pasiruošęs Leonas.
Retai grįždavo Karpauskis prie to paties vaikio, naujokų buvo sočiai, o jis pats nebuvo apsėstas minties išbarškinti visus kalėjimo vyriokus, tenkindavosi tik prispyrus geismui.
Bet kartą jau einant į pabaigą jo kalėjimo terminui atvyko baltas estukas, šviesesnis net už Leoną. Tas akimis parodė Aichidui grobį ir pasakė, šito neliesk, jis mano, pernakvok kur nori, jis liks pas mane kameroje. Draugas suprato, kad Leonas žino, jog visos aukos iki šiol pirmiausiai pereidavo kazacho seksualinį paruošimą, ir nusistebėjo tokiu bičiulio pakantumu jo pirmumo teisei, kita vertus, jei ne Aichido prievarta, kažin kaip sektųsi pačiam Leonui, o juk šeimininkas turi gauti prekę išjodinėtą ir sutramdytą. Kaip seksis Leonui su šiuo baltapūkiu, kai jis nebus kazacho prajodinėtas? Bet šeimininko žodis jam įstatymas, nors mielai sutiktų būti net ir trečias kameroje. O gal?
Visgi į kamerą Aichidas sugrįžo tik po trijų mėnesių (taip ilgai truko šeimininko susižavėjimas šviežia mėsa), kai Leoną paleido į laisvę. Jokių atsisveikinimo scenų, pasižadėjimų rašyti ir panašiai. Draugystė nutrūko staiga, kaip išjungus šviesą dešimtą valandą. Kameroje liko tik baltas pūkas. Vardu Heino.
 
 
 
 
Chuanui atėjo į galvą vesti žydaitę. Gerai nesuprato, ką nori tuo įrodyti arba kam atkeršyti, tiesiog prisiminė, kad dvejomis klasėmis žemiau matė žydutę, kuri buvo gan išvaizdi, bet mokykloje ją vadino Sara. Ir nors tai nebuvo jos tikras vardas, ji nepyko ant moksladraugių, atvirkščiai – viską paversdavo juokais, priešingai nei Chuano brolis. Tai jam labiausiai ir įsiminė –  sugebejimas išsivartyti ir netapti patyčių objektu. Bet ji buvo mėgiama ne tik dėl to, tačiau ir dėl išsiskiriančios išvaizdos ir aprangos. Rodos, kaip gi išsiskirsi, juk mergaičių uniforma vienoda, bet jeigu vietoj tamsaus serafano užsidedi baltą, jau tu pirmas matomumo lauke. O dar vešlūs juodi plaukai, kurie būna perrišti mėlynu kaspinu, arba surišti į kuodą vėl gi kokiu baltu rašteliu, ir ilgos kojos, apautos baltomis kojinėmis iki kelių prie juodų lakuotų batelių. Žodžiu, ne vien kažkoks konkretus tikslas, bet ir noras turėti už žmoną rafinuoto skonio panelę vedė Chuano mintis prie Juditos Šervenikovaitės.
Grįžus iš armijos daugelis merginų, kurios buvo pasižadėjusios jo laukti, jau buvo ištekėjusios, tad vedamas nostalgijos vieną rytą praėjo pro mokyklą, buvo karšta vasaros diena, ir kieme jis pamatė įspūdingos išvaizdos, išsiskiriančiai apsirengusią merginą, pagalvojo, gal vaikinas, nes buvo su plačiomis juodomis kelnėmis, baltu švarku ir juoda trumpų apvadų skrybėle. Iš po jos styrojo į visas puses juodos garbanos, akys, kai pažvelgė į Chuaną, nužudė savo tviskančiu nuo saulės atspindžiu. Kadangi buvo egzaminų metas, uniforma nebuvo privaloma ir Judita pasinaudojo proga sutriuškinti egzaminatorius. Be to, ji buvo Lietkoopsąjumgos bazės direktoriaus, kuris pamalonindavo ne tik klasės auklėtoją, bet ir mokyklos direktorių įvairiais deficitais, dukra, todėl galėjo sau leisti kur kas daugiau.
Chuanas nesutriko ir paklausė, kaip sekasi?
Nieko, neblogai, nors mano eilė dar nepriėjo. O tu iš armijos?  
Taip labai matosi? Chuanui patiko, kad pokalbis mezgasi nesunkiai.
Kur jau čia nematysi, ir perbraukė ranka per jo ežiuką.
Chuanui net kojas pakirto, bet sugebėjo paklausti, ką laikome?
Lietuvių žodžiu.
Aaa, tada viskas bus gerai, galėtume paskui atšvęsti.
Mes susitarę su klase, bet jei nori ateik į Tulpę.
Būtinai, sėkmės. Ir deginamas vienuoliktokų akių nuėjo į miesto sodą. Tada turbūt ir susiformavo mintis vesti žydaitę. Mama ištekėjo už žydo, brolis žydas, tėvas šaudė žydus, jis ves žydę, tokia seka jam atrodė ir logiška, ir intriguojanti. Be to, jos tėvas turtingas žydas. Pasjansas, kaip sakydavo Leonas, susidėjo.
 
 
 
 
Kai Aichidas pasakodamas apie kalėjime praleistą laiką užsiminė puse lūpų apie Leoną ir paminėjo pavardę Karpauskis, žinoma, neprasitardamas, kad jam tarnavo, kartu buvę aūlo vaikinai Rašidas ir Valchidas susižvalgė.
Ar tas Karpauskis ne giminė Chuanui, kuris tarnavo su mumis ir skundė? paklausė Rašidas.
Jo pavardė taip pat Karpauskis, mes jį įsidėmėjome, pridūrė Valchidas.
Skundikas? Nepanašu į Leoną, bet aš sužinosiu, pažadėjo Aichidas.
 
Skubiai telegrafavo Sauliui –  Kas yra Chuanas Karpauskis. taškas. Nieko neprasitark Leonui. taškas. Laukiu. taškas. Ai. taškas.
Saulius atrašė po kelių dienų: Chuanas Levo sūnus. taškas. SS. taškas.
Skubiai baik su L. taškas. Tu jam skolingas. taškas. Atvežk Chuaną. taškas. Tai įsakymas. taškas. Ai. taškas.
Bus padaryta. taškas. SS. taškas.
 
 
 
Leonas mirė staiga, niekas nesužinojo kas ir kodėl jį papjovė. Kartą naktį jis grįžinėjo namo ir prie alyvų krūmo į kairį šoną įsmigo peilis. Iš krūmo išniro senas pažįstamas, jaunystės bičiulis Saulius, kuris liudijo prieš jį teisme ir to išdavoje Karpauskis dešimt metų mėgavosi rusiško kalėjimo privalumais. Jau atsiradus Heino, į jo akiratį pateko Saulius, kuris buvo atvežtas iš kažkokios kitos įkalinimo vietos, ir jis nurodė Aichidui savo draugą, kad jauni jo tautiečiai mirtinai atbarškintų išdaviką. Kadangi buvo labai užimtas estu, nepasidomėjo įsakymo įvykdymu, pasirodo Saulius išgyveno ir dabar meiliai pasitiko jį prie namų.
Ša ša, juk žinai, kad rėkti neapsimoka, geriau ramiai pasikalbėkime tas dvi valandas, kurios tau liko.
O greitoji? dar pabandė gudrauti Leonas.
Neapsimesk, Levai, tu viską supranti, dėl to ir liepei čiurkoms užpisti mane negyvai.
Jie mane išdavė?
Pasitikėti niekuo negalima, ne man tave mokyti. Padarei klaidą, buvai įsimylėjęs, o jausmai, pats supranti, nieko gero neatneša.
Bet kažkiek jie vykdė mano nurodymą?
Taip, mane dulkino atsakančiai, po kelis vienu metu. Ir mušė, aišku, bet paskui jiems atsibodo, o aš pasisiūliau tarnauti Aichidui, tavo draugeliui, ir egzekucija baigėsi. Tu greitai išėjai į laisvę, po metų Aichidas, jis padovanojo mane dar kitam džigitui, kol galų gale baigėsi ir mano srokas. Tada nutariau su tavimi pasimatyti.
Bet juk mes galėjome taikiai pasikalbėti.
Mes ir kalbame taikiai, Leonai.
Suprantu, bet jaučiu pokalbis gali greitai baigtis.
Ką padarysi, nieko nėra amžino.
Kaip tu papuolei į teistumą?
Oi, tai ilga istorija, todėl ir nepribaigiau tavęs iškart, galvojau norėsi paklausyti.
Būtų įdomu, tik labai skauda. Jei duotum kažko.
Visai pamiršau, taigi parūpinau degtinės atsisveikinimui, išgerk.
Tu tikras draugas.
Taigi, po to kai tave nuteisė, nkvdistai manęs taip lengvai nepaliko. Jie mane privertė dirbti jiems. Na, supranti, kasdien išsikviečia, malkų malkų truputį, nori nenori palūši. Aš ilgai ir nesipriešinau, nemėgstu, kai muša. Sakau, ko norite? Žodžiu, po kurio laiko išsiuntė jie mane į mišką, tipo kad išdavinėčiau. Patekau į vieną grupę Kazlų Rūdoje, įsitvirtinau. Nieko ypatingo mes ten neveikėme, bet kartą jie mane dėl kažko įtarė, nors aš nieko nepranešinėjau, neturėjau galimybių raportuoti. Bet vadas užsisėdo, atseit jis žino, kad aš atsiųstas. Na ir ėmė į snukį, į snukį, aš ir prisipažinau. Tada nuvedė mane naktį prie komiteto vartų ir pririšo, ant kaklo užkabino lentelę Partizanas. Ryte čekistai išvadavo, o kadangi neišeidavau ant ryšio ir nevykdžiau užsakymo, labai greitai už kažką nuteisė, aš rusiškai nesupratau, man buvo vis tiek. Po kelių metų patekau pas tave. Mačiau iš toli, galvojau nepastebėjai, bet Aichidas paskui man pasakė. Palaikau su juo ryšį iki šiol.
Perduok, kad jis buvo geriausias mano draugas.
Gerai. O aš?  
Tu antras po Aichido. Sudie. Pabučiuok mane, Karpauskis užmerkė akis.
Lik sveikas. Tu nieko neklausi apie Heino.
Ar dar spėsiu?
Dar turi laiko. Heino sugrįžo Aichidui.
Kaip tai sugrįžo? Jis mane apgavo?
Sakiau, niekuo nepasitikėk. Taip, jis būdavo visada pirmas, Heino ne išimtis. Aš buvau jo tarnas, bet niekada negulėjau su šeimininku, turbūt tavo mokykla. Bet Aichidas su manim buvo atviras. Kai jam reikėjo išeiti, jis pristatė prie esto sargybą. Ir manęs prašė stebėti. Aš buvau ištikimas tarnas. Su estu tikrai niekas negulėjo. Tas visada vaikščiojo kaip princas, su asmens sargybiniais, o po pusmečio prie vartų jį pasitiko pats Aichidas su Volga ir išsivežė pas save į kalnus. Jie ten ir gyvena.
Niekšas.
Leonai, tu nieko neišmokai.
Taip, bet aš taip nenoriu mirti, gal dar galima kažką pakeisti? Aš turiu sūnų, greit turėsiu anūką arba anūkę.
Per vėlu, o sūnumi pasirūpinsime, pažadu, atsipalaiduok, jau greitai, kraujas baigia ištekėti.
Myliu tave, tu buvai man toks geras.
Tu irgi.
Prieš mirdamas Chuanas dar pagavo Jakovo priekaištingą žvilgsnį. O velnias, pagalvojo, negi Saulius persikūnijo į Jakovą? Geriau negalvoti, ir amžinai užmerkė akis.
 
 
 
Vestuvėse vėl turėjo susieiti Marijos ir Leono keliai, bet šįkart jau Leonas nuo jos atšalo. Ji buvo niekas, vėl išmesta iš partijos, be lėšų, sena susitraukusi džiūsna. Jis – vyras pačiame žydėjime, nepraradęs formos, žilstelėjusiais smilkiniais, mėlynakis, traukė visų aplinkinių žvilgsnius. Pasisveikinti pirma su juo prišoko net žydas Šervenikovas, su Marija gi – tik linktelėjo galva. Visai nepastebėti jos neleido aplinkybės.
Iš pradžių jaunieji apsigyveno nuotakos tėvų bute, bet po dviejų mėnesių įsikėlė į Marijos butą, nes ji išvažiavo paskui sūnų kunigą, kurį už kaži ką ištrėmė kažkur į kaimą Lietuvos šiaurėje. Chuanas dėl to visai nesijautė nepatogiai, atvirkščiai – pajuto palengvėjimą. Gyventi su turtingu žydu nebuvo didžiausias malonumas Tarybų Sąjungoje. Greitai jiems gimė sūnus, 1966 metų gegužės 30-ą, visai prieš tėvo gimimo dieną, kurį Chuanas išsireikalavo pavadinti Jakovu, Jaša, nors Judita norėjo lietuviško vardo, pavyzdžiui, Ąžuolo. Nesąmonė, nukirto Chuanas, bus Jaška.
Tavo tėvas tik ką mirė, galėjai nors Leonu pavadinti, nešiotų senelio vardą.
Jakovas irgi beveik senelis, nes buvo Marijos vyras, taip pat miręs, taigi vertas pagerbti, be to, mano brolio tėvas, o su Leonu ji net nebuvo susituokusi.
Vis tiek, Leonas labai gražus vyras buvo, tu visas į jį.
Ačiū.
 
 
 
Kartą išpažinties atėjo Saulius.
Aivaras, aišku, nieko apie jį nežinojo.
Aš atkeršijau, kunige, už tavo tėvą.
Sukalbėk dabar tris Sveikas Marijas, o paskui ateik į šventorių ant suoliuko, ten pasikalbėsime.
Taip įsitaisė Saulius padėjėju ūkio reikalams ir dirbo visus darbus tiek bažnyčioje, tiek nedideliame žemės sklype prie Aivaro namų, taisė ir dažė šventoriaus tvorą, tinkavimo atskilusį bažnyčios kampą, sukaldavo klibančius klauptus, švietė surūdijusius kryžius, eidavo padėti kaimo močiutėms, kurios mielai už nebrangiai prašydavo tai šulinį išvalyti, tai stogą palopyti, viską jis darė,  su kaimo bernais nesusidėjo, žodžiu, tarnavo Aivarui, kaip buvo įpratęs tarnauti kalėjime. Gyveno kunigo namų daržinėje, ten stovėjo lova, šalia buržuika pasikūrenti žiemą. Pabrėžtinai kiekvieną vakarą ilgai degindavo žvakę, nes matė, kad yra stebimas šalimais gretimame name gyvenančio zakristijono. Aivaras tada šventoriuje papasakojo jam apie savo tremtį ir pristatytą vyresnybės stebėti jį zakristijoną.
Vis dėlto palaipsniui jie artimai susibičiuliavo. Nieko nepadarysi, gamta.
 
 
Prieš atsirasdamas pas Aivarą Saulius dar spėjo aplankyti Chuaną, kurį metė žmona, nes žydams kažkas pranešė apie jo mirusio tėvo praeitį, ir Šervenikovas pareikalavo, kad Judita su mažuoju Jaša kuo skubiau paliktų žydšaudžių lizdą.
Chuanui Saulius prisistatė kaip tėvo jaunystės draugas, kartu kurį laiką taip pat ir kalėjęs. Papasakojo apie Aichidą, kuris norėtų pamatyti savo šeimininko sūnų bei kuo galėdamas padėti. Užsiminė trumpai apie Heino. Chuanas nenorėjo patikėti, kad tėvas miegojo su kitu vyru, bet tasai paaiškino, kad kalėjime, kai nėra moterų, vyrai susikuria sau merginas, tokia yra gamta, sakė ateivis.
Netikėtai dėl tėvo praeities netekęs šeimos Chuanas nutarė, kad būtų neblogai susitikti su tuo kazachu, kuris buvo Leono tarnas, gyvenęs vienoje kameroje su juo, ir, be abejo, galėtų papasakoti įdomių dalykų, detalių iš dešimtmečio, praleisto kalėjime. Taip pat ir pamatyti tą estą, paskutinį tėvo susižavėjimo objektą, todėl iškart priėmė pasiūlymą vykti į Kazachiją.  
Juditą įkalbejo grįžti į butą, kad jis neatitektų savivaldai, nes nežinojo kiek laiko užtruks svetur, pasąmoningai net tikėjosi susikurti ten naują gyvenimą, juk Aichidas žadėjo visame kame padėti, tėvo tarnas, kodėl tad nepabandžius kitur.
 
 
 
 
Alma-Atoje pasitiko abu kazachai iš Chuano karinės tarnybos.
Tu nustebęs? paklausė vienas.
Tai ne, galvoji, atsakė kiek sutrikęs Chuanas.
Pasaulis mažas, pranešė antras. Nebijok, tau patiks.
Pamatysim, trauktis nebuvo kur, be to, Chuanas jau nebeturėjo kur grįžti, taip pat ir abu kazachai stovėjo iš šonų, toliau matėsi dar keli prie to paties reikalo, tad nesipriešindamas leidosi įsodinamas į juodą Volgą.
 
 
 
Judita niekaip negalėjo patikėti, kad tas gražus vyras, kurį jie palaidojo, buvo žydšaudys. Chuano tėvas.
Prašau, tėvai, paaiškink iš kur tu ištraukei tą faktą, juk Jaša dabar auga dėl to be tėvo. Gal tai klaida?
Jokios klaidos, aš patikrinau, Leonas Karpauskis sėdėjo už bendrininkavimą su vokiečiais, o pas mane kartą atėjo jo draugas, toks Saulius Sasnauskas, jis įrašytas byloje. Tai štai jie kartu sulaikė tokį Jakovą Kaganą, kurį paskui Leonas ir sušaudė ir kuris buvo Marijos vyras, tavo vyro motinos vyras. Suprantu, kad tu nieko nesupranti, man pačiam labai painu, bet patikėk, aš priėjau prie archyvų, tu gi žinai, mane visur prileidžia, nupirkti komunistus labai lengva, taigi, aš pats varčiau tą bylą. Be to, ir tas Sasnauskas galiausiai sėdo, nors jis žydų nešaudė, atsisakė šaudyti