Žeme, priimi mus sveikus, visokius,
Kaprizingus ir išdykusius naujokus,
Tokia mažytė, bet turi didelę širdį,
Jos ramų plakimą jaučiam ir girdim.
 
Kenti kaip motina visas mūsų išdaigas,
Išsilaižai žaizdas, kai įgeliam ar įkandam,
Įsiviešpatavus ramybei, ilsiesi pavargus
Ir vis galvoji, koks bus tas kitas kartas.
 
Būtis virš nebūties vis pakopomis kyla,
Žeme, tu priimi viską, kas pūva ir dyla,
Kaip norisi kuo ilgiau tavo soduose būti,
Kuo ilgiau grožėtis, kuo ilgiau nenudžiūti.