Mūsų žodžiai it vėjas, kai narstome būtus laikus,
Lipdom savo prasmes, uždaryti senėjimo kiautuos,
Kai prie lūkesčių limpa savaime pelėsis glitus,
Kai ne skrendam, ne bėgam, bet liko jėgų tiktai klauptis.
Mūsų mintys jau barška erdvės neapšviečiančioj trūklio galvoj,
Kas, kad keliam save už retėjančio kuodo pastvėrę?
Atsikraustė lyg įnamiai du nekviesti, neprašyti Ai, Oi.
Ar ne jie draudžia sverti, matuoti, kas blogis, kas — gėris?
Įsijausti į kitą per EGO sunkiau ir sunkiau —
Laikinumas — žvėris, savo smaigaliu kokį tikiesi nukausiąs,
Bet nelieka tokių, kurie nori tylom prisiglaust —
Tavo keliamą vėją begaudo atidžios nuodėmklausio ausys.
Tai — ruduo. Ne gamtos, aplinkos, bet tavęs.
Pavojingas kaip priešas kiekvienas menkiausias kitimas.
Vis pamilti sukiau, nes lengviau, paprasčiau neapkęst,
Nes sklerozė ištrynė sula ir nektaras kur imas.