Ištiesiau rankas ir ant žemės pabiro
Tūkstančiai sušalusio kraujo karoliukų.
Duslus jų aidas atšoko nuo dangaus
Ir pabėgo į gaudžiančią mašinų spūstį.

Gatvės muzikantas bandė lūpomis prisijaukinti SOL.
Lietus stojo pilka siena prieš jį,
Paskui save atvedantis, lyg išalkusį vilką,
Pavargusią ir aklą mirtį, rankose laikančią išsigandusį smuiko raktą.

SOL kaip šalto oro kulka įsmigo
Į mano balso stygas ir liko styroti
Lyg kaliausė pavasariniam braškių lauke,
Vaikanti skraidančias juodas dėmes.

Stovi vaikėzas po dangumi,
Į jo dantų plyšį lyja lietus.
Ir saulė žybsi pro skylę
Lyg bijodama sušlapti spindulius.

Bandžiau pasakyti tik vieną žodį...
Bet balso stygos atkakliai styrojo...
Mintys rėkė ligi užkimimo:
„Vaike, užsičiaupk! Saulę paskandinsi! ”

Tik SOL iššovė iš stygų
Ir pataikė vaikėzui į širdį...