Dabar jau supratau, kam virš laukų migla –
Kad kuo ilgiau akių ražienos nebadytų.
Jei atsipeikėsi jai sklaidantis, išvysi, kad spalva kita,
Ir kad krituolis – nuliūdimas kitas.
Bus patogu suklyst bevardijant skaičius,
Kai ne vaikai ant rankų, bet anūkai,
Pasieksi sunkiai savo horizontus ne plačius.
Ir kas bus kaltas? Tirštas pilkas rūkas.
Sapnų sapnai. Atbusti nedrąsu,
Bet ir voliotis guoly šonams it ant girnų.
Ant skruostų drėkstančių dalis turbūt rasų.
Ir vėjo nėr, bet aš kaip smilga virpu.
Nugirgža paukščiai. Vyriai į dausas
Gal nuo miglos nevarstomi rūdijo.
Randi savy visai kitas spalvas.
Tai ne migla. Tai rudeniškai lyja.