Melsk laiko sau, duok laiko sau,
Kad įsitikintum, jog viskas daug rimčiau —
Kad turimą puikybę išliepsnotumei be sopės.
Žinia, atrasi ir prarasi, kas tave priglaus
Ir kas sutiks užkeiktas kurpes tais pačiais keliais nešioti.
Tegul nulinks galva, kai liaupsės kris ant jos,
Bet lai bus pakeliamas užpelnytas išminties vainikas.
Melsk laiko sau, kad neprarastumei lemtingos valandos
Tarp kliedesių ir tarp snūdos kai pakylėjimas ištiko,
Nes supratai, kur purvas, kur — dangus,
Be vienas kito jie neužaugina,
Patyrei, kad mieliau ne stverti, imt — save padovanot
Tam, kas prieina prie tavęs be grimo.
Nustebins ir ne kartą, jog nežlugs gausa,
Jei tu išmoksi sutrupėt be riksmo,
Net ir tada, kada viešnia labai liesa,
Vienut vienintelė tavoj draugijoj liko.
Duok laiko sau žydėti ir nunokt,
Paleisk vaisius — ne šiaip jie su skristukais.
Nei vieno neaplenks tirštėjantis ir vėstantis ruduo,
Bet ne vienam, kad pasiteisntų, bent valandos pritrūko.