Liūdesys
Pražilęs liūdnumas – ant slenksčio
Įsako žemai nusilenkti
Ir nori, kad aš jam paklusčiau,
Užmerkus akis, neprabusčiau.
Niekur jis nedingo, keliauja
Drauge, širdyje karaliauja,
O ji vis silpnėja, menkėja...
Tarsi šaka lankstoma vėjo.
Teliko tik tiek, kiek teliko,
Išbarstė save užu dyka.
Liūdnumas nužvelgia ją rūsčiai,
„Tu man negali nepaklusti“.
Nuo žodžių širdis baugiai krupsi:
Tiek lupo ir ką benulupsi? –
Atodūsis jos – toks sunkus, –
Skandino geriausius laikus.
Kai šypsena bluko nuo lūpų,
Lyg vargeta kryžkelėj klūpo,
Nežino kuriuo keliu eiti,
Ji, tarsi Sigutė – našlaitė.
Pražilęs liūdnumas negaili,
Saikdina ją amžinai meilei.
Senatvėj pečiu prisišliejęs,
Į nevilties veda alėją.