Kiekvienas rugpjūtis kartos ir kartos, ir kartos,
Kad žmogui būdingas bent menkas, bent augalo genas.
Nuliūsi, pamatęs, kaip ima mažėti šviesos,
Kaip plinta pašiurpusios dygios ir dykos ražienos,
Kol džiaugsmas būties it sula nebetrykš, nes nuslops,
Tos upės nektaro tavy, lyg savaime kur plūdo,
Kol giesmės sutirps iki kuždesio silpno maldos,
Kol tu užsiversi keistoj bejėgystėj į grūdą.
Ir lauksi — nes kas tau beliko? — kaip kas atsiminęs pakvies,
Nes tai, ką klestėdamas rodei, jau nupūtė vėjai,
Nes naktys beaistrės ir kūnas tavasis atvės,
O veidrodis juoksis, kai tvirtinsi, jog tu žydėjai.
Kliedėk nekliedėjęs, bet saulė, deja, vakarop,
Nepadeda jaustis tvirčiau nei nuotraukų pluoštas, nei grimas.
Kiekvienas rugpjūtis kartos ir kartos, ir kartos,
Kad viešpats nesi — tu pilkas būties piligrimas.