Aš buvau ten, kur jūs nebuvot
Ir nebuvau, kur buvot jūs.
Kartais, baltais siūlais apsiuvę,
Amžiams tau atima namus.

Juk ir dabar nesu, kur esat,
Ir jūsų ten, kur aš nėra.
Prakeiksmą, tarsi kuprą, neša
Nelaukto „benkarto“ dalia.

Žinau, nebūsiu ten, kur būsit,
Žymėtų kratosi visi.
Esu stipri, eisiu, kol dušiu,
Sau iškalbėsiu: tu esi,

Toks pat žmogus, paskirtas kelias,
Jis – ne prastesnis už kitų.
Laimė – paprastoje dainelėj,
Skambančioj, bet kokiu, metu.

O gal dar būsim čia, kur esam,
Be melo, veidmainystės plūs
Gėris į atstumtą širdelę,
Taip sugražintumei namus.

Tikėjimas – kvailys, nes miršta
Jis paskutinis. Suprantu,
Aš pačiai sau dešimčia pirštų
Sugroju tai, ko vengi tu.