Po rugpjūčio miglom išsislapstę pirmieji ženklai rudenėjimo,
Po rasotais voratinkliais tyko, vilkauoges siūlo.
Dar ne finišas, ne, nes su derlium namo neparėjome —
Pasiryžę į dangų nekilt, tabaluoti kol kas bent ant siūlo,
Bent ant žodžio maldos, kiek ją kartų kas būtų išdavęs,
Ant naivumo saugaus, nes juk baimės akiduobės gilios.
O atolas — tik lopas, tegul ir sultingas, ir žalias,
Juk į Vėlines brist prisieis suraikytą lopšinėmis mylią.
Išsikrenkšk, išsikosėk, kad balsas kaip jaunas skambėtų,
Kad rugpjūtiška sotimi džiaugtųs vaikai ir vaikaičiai.
Saulė kyla virš pievos ir miglą išsklaido iš lėto.
Tegul niekas negirdi, kaip tu po raudijimo aikčioji.
Akys sausos ir tu jau žinai, kad apžilpusios.
Gal vaidenosi šmėklos, nes eini pamažėl vėl kinkytis
Tai rasotas voratinklis — mašalui gaudyti kilpa,
Derlius dar ne namuos, nieks tau nedavė teisės nuvysti.