...

Sąmonę temdantį skausmą
glosto šviesios mintys –
niekas nenukirto seno ąžuolo.
Ar pakabinai ant jo kryželį,
kurį galustalėj vaškavai,
kad nepaliestų piktos rankos?
Tavo skriejančio sakalo akyse
spindi Zuikio kalno debesys…
Trobos sienojai saugo jausmą –
it maldą, šalia gonkų išpažintą
atskriejus šienapjūtės vėjui...
Laukiančio lietaus stakato
užtvindo besišypsančią sielą.
Apkabintas tylintis klevas,
paglostytas šimtametis ąžuolas
pabunda skaidria ramybe –
kantriai einu į savo tylą…
Vėtra