Jauku kol kas žiogų ir boružių namuos,
Nes jokio rūpesčio, kai dar nektaras plūsta.
Bet jau kebliau apie aistras meluot,
Nes skaisčios kibirkštys rečiau, menkiau bedūksta
Ilgyn šešėliai ir tirštyn — vos vos,
Po pėdą, trupinį, kad tu neišsigąstum,
Kad tu dėl rūpesčių beplėšomos galvos,
Nesiklausytum, kaip širdelė tvaska.
Javai laukuos. Juoduoja debesis.
Žaibai, perkūnas ir kruša barbena.
Žiogai ir boružės ar bepuotauja vis?
Ne vienadieniams ilgalaikis namas.
O tau? Jauti juk, kad trumpyn diena,
Kaip dyla jėgos ir didėja norai.
Koks šventas melas, jog tu — ne sena,
Gaižu burnoj, net čiulpiant pilną korį.
Ataušęs pečius jau be kapalų
Ir ližę kirvarpos sugraužė gal dar vakar.
Apgauk save, jog aibė reikalų,
Nors anei žodžio niekas nebesako.