Skaras, naktie, paskleisi, bėgsiu jomis basa.
Į sielą įsileisiu ramybę: prausk rasa.
Trauksis skriauda, nebuvo, svajonė – Paukščių Taku.
Nėrinius raidžių siuvus, gimsiu nauju „tikiu“.

Ne vieniša, ne vieniša, – delčia viršum kraigo žibės, –
Laimė – šalia, grožis – šalia, kol širdis ieško širdies.
Radus, tegu tampa draugu, – veidas – aušros spalva, –
Rytas nušvis, vėl bus smagu, sau pažadėk būt gera.

Skaras, naktie, surinksi, nuo jų nudžius rasa.
Atradus švelnų linksnį, pievomis bėgs daina.
Neįmantri jos melodija, išjausta žmogumi.
Vietą atradus sodžiuje, lapos žalia viltimi.