Viltis, kaip banguojanti jūros vilnis,
Nuputojo, nubėgo kažkur pro šalį
Ir, ištirpus staiga pakrantės smėly,
Paliko savo pėdsaką širdžiai bedalei.
 
O už jo neaprėpiami vėl horizontai,
Dieną keičia naktis ir vėl naujas rytas,
Nežinai, kas tave sutiks, ar tu ką sutiksi,
O laiko sekundės nenumaldomai  tiksi.
 
Viltis išlikti gyvam ir nugalėti priešą, viltis,
Kad gyvenimas bus gražus, kai šitaip plėšia.
Optimistas lyg švyturys visą jūrą apšviečia,
Viltis jo kojas apkabina, drauge eiti kviečia.