Širdis tokia, kuri neranda vietos,
Galbūt, nuo pirmo riksmo, prakeikta?
Vienatvės vystyta, neišmylėta
Ir laimės, šiam laike, neatrasta.

Kvaila, naivi, nežino prie ko glaustis,
Nors žmones regi lyg gražius medžius.
Giliai, giliai paslėpus savo skausmą,
Nes netekčių išbarsčius tiražus.

Širdis tokia, kitam jos neįdėtum,
Kaip vargetos kišenė, atlapa.
Nors ir labai norėtų būt saulėta,
Bet tylos celėj uždaryta lyg kape.

Nesuprasta, keikta, nereikalinga,
Stiprybės semiasi iš žemės ir dangaus.
Širdis tokia, – ištartum, – nelaiminga.
Ir būtumei teisus, nes ji – žmogaus.

Širdis, kuri į lemtį įsipynus gaidą
Ir melodingą ritmą, rimą ir natas.
Parpuola, keliasi, nes žino, kelias baigsis
Tada, kai abejingi ją užkas.