Poilsio idilė – debesis ganyti,
Kai realybė perplaukia į sapną,
Rūpesčiai kai ten, už horizonto likę,
Tavo žvilgsnis nyra į svajonių vatą,
Kur jokių problemų, iššūkių, pavojų,
Tik vienodi tvinksniai snaudžiančio buvimo
Ir nesiteirauji, koks gi bus rytojus?
Tu atostogauji, na, o Dievas žino.
Kam bekvaršint galvą? Mintį kam kinkyti?
Vasarą gyvena kaip karalius vikšras.
Lai tik debesynai nesumano lyti,
Kad neatsibustum, nes pasaulis tikras.
Ima groti žarnos – reikalauti duonos,
O gentainis piktas už palos tampyti.
Kol buvai piemuo, juk pragulėjai šonus.
Laikas eiti dirbti – sau botagą vyti.