.......

O vėsa, o išpraustas vasaros rytas,
Karščio kupra staiga žemyn nusirito,
Taip lengva eiti, taip lengva kvėpuoti,
Ačiū dangau, kad išpylei lietaus ąsotį.
 
Atsitiesė žmogus, kiekvienas žiedas,
Parudavusi žolė vėl aukštyn stiebias,
Naujus žiedelius kamanės vėl sklaido,
Renka nektarą, ant savo kojelių raito.
 
Rodos visa gyvastis aplink ima alsuoti,
Kregždės, čiurliai moko vaikus skrajoti,
Norisi kartu su jais kilti aukštyn ir skristi,
Iš aukštai pamatyti žemės grožį, sugrįžti.
poeta