Dūsavo, ręžės, kevalas plyšo…
Bogina upės vaga vėl ižą.
Krantus galanda lytys ir lopą
Išgriaužę trenkia ledo galopą.
Kojas sumerkę karklai – žvejokliai,
Atrodo, gausą laimikio šoka.
Pumpurą gildę, žirginį leidę,
Spindulį kviečia, tai vėlek baido.

Tiltas aprietęs krantu abudu,
Slėnos jis vietos – karalius, mudu
Kasdien draugaujam: vykstant, sugrįžtant.
Surenku šarkų – seserų riksmą.
Du kalnu dangų, taip matos, remia,
Vienam – šaltinio, brangi tat žemė,
Proveržis tyras, troškuliui – dėką
Pila ir pila… amžinas lieka.

Tarp trijų juostų, sausumos rėžio –
Upninkų sodžius ribas užbrėžęs.
Šaukia „saliniai“, – mus. „Padėki, Dieve“,
Koją įkėlus, klausa žydėjo.
Geros čia – širdys, kvapios lyg pievos,
Žiedais jazmino save tesėję.
Gatvelės siauros, tujom apnertos,
Svetingais žvilgsniais, atlapa vartais.

Ruduo, žiema ar pavasaris, vasara –
Siela skaidrėja, virst džiaugsmo ašara,
Išlostai žemę, srūva stiprybė.
Didis gražumas – siekio galybė.
Kai bažnytėlės varpas prabyla,
Ridina varį, mintis sušyla:
Dešimt įsakymų – nepasimiršo.
Ima gerumas prieš blogį viršų.

Daugkart griauta ir kelta iš griuvėsių,
Teikia juk žmogui kaimo pavėsį,
Nešdama žodį maldos į lūpas.
Rankos į dangų – meilė ir supa.
Kas gali menkint, kaip neteisinga,
Jeigu tiki, jei šviesa tu vaisingas,
Jeigu širdim vis eini linkui Dievo,
Nors žiogas menkas, bet savo pievoj.

Ir nesinori apleist to ploto,
Kur pušynėliais žemė kuprota,
Žvyrkelio juostom, net obelėlė,
Atrodo tarsi tava seserėlė.
Šaukies pavasario vieversio pilko,
Saulelė rieda, kailinius smilko
Žiemužės, matos jau žali kuokštai
Žolelių, noris padėt nublokšti,

Kad tik greičiau atsidustų arimai,
Duoną šokdintų. Mes gi... be grimo,
Tokie, kokie esam, paprastoj laimėj.
Žibi lyg liktarna savajam kaimui,
Kalbi jam taip, kaip širdis spurdėt liepia.
Užanty akmens nesi paslėpus.