Jei gyvenimą visą prie kūdros dumblėtos
Tu lauki auksinės žuvies,
Tau, svajotojau, pasakos protą kaip košę sumaišė.
Laikas sėti, šienauti ir kulti, o tu dar laimikio tikies,
Dar sapnuoji begurginačiom žarnom, kad laukia karališkos vaišės.
Supa plūdę pakilęs vėjelis šiek tiek,
Pakraščiuos kurkia, pliaukši būrys užkerėtųjų princų,
Na, o tu, pasiryžęs ant kranto gyvenimą visą sėdėt,
Tarsi viltys ir lūkesčiai būtų užpelnymas rimtas.
Susirinko uodai, pasitikslint, ar gyvas tu dar?
O visai netoli ima tūpčioti musė.
Trauk užmigusią plūdę, nes lauką reikėtų suart,
Bet auksinė žuvis kaip rūpėjusi rūpi.
Sausą plutą sukrimtęs, žinai, ką regėsi sapnuos —
Kaip marguoja šviesa ant laimikio paauksintų žvynų.
Tik vaikaičiui, šiukštu, niekada nemeluok,
Kol gyvenimo jis anei kiek nepažino.