Skardena pavasario žibantis ragas,
Į puotą suskrido daug paukščių.
Ten – sakalo žvilgsnis ugnelę įdegęs,
Išdidūs garniai braido aukštį.

Lakštingalos leipsta, gegutės puikuojas,
Lopais dangų kregždės iškarpo...
Tik aš, lyg kaliausė viena medžio koja,
Baikščiai į kilmingus dairausi.

Na, kur prie jų šlietis? – kaltės kirmis graužia, –
Šiaudinė, skersi skersai žiūri.
Nudryžęs sijonas, švarkelis – prasčiausias,
Skylėta... net sielos kepurė.

Apsisuku eiti: ne man tos „galeros“, –
O vyšnios, tarsi varške kritę,
Į pačią viršūnę sliuogiu, – Mat juos peras,
Skrajosiu meduota lyg bitė!