Lėtai

Savoj būty visus prakalbini vardais,
Nes pro pažįstamus nemandagu prabėgti.
Skubrieji juokiasi, kad gyveni lėtai,
Nors patys neskiria, kur rūtos, o kur – mėtos.
Bevardės vasaros prabėga daug greičiau,
Supanašėja, sapnuose pranyksta.
Ėjau lėtai, visas jas pamačiau,
Kol glostinėjau neišvaizdžią viksvą,
Kol roviau dilgėlę, su usnimis bariaus,
Kol žemės grumsto maldavau derėti.
Ir už skubriuosius aš jaučiuos geriau –
Įsišaknyję randa savo vietą,
Rasos lašelį, spindulį šviesos,
Susigyventi geba su kaimynais,
Nebeburnoja ant būties visos,
Kurioj jie blaškėsi, bet taip ir nepažino.
Nijolena