Keliu važiuojančio dviračiu žmogaus pasaulis – vizija vakar-šiandien – be jokios garantijos rytojui, be mokesčių už orą, žemę ir dar šimtus kitų išgalvotų būtinybių atsiskaityti už niekada nepanaudotą energiją tobulėti – išversti iš visų svetimiausių kalbų vieną vienintelį neišverčiamą širdies žodį...

   Juodojo laiko properšos bando suvilioti išgalvotu intelektu ir viskuo, kas iš to seka. Įtikėti į tūkstančius galimybių manipuliuoti savimi ir kitais beveik be atpažinimo ženklų ar net menkiausių įtarimų, kad tiesoje gyvena šimtai netiesų – mažų vikriųjų driežiukų, patikliai spoksančių į negrabius mūsų judesius juos jaukinant(is), užkalbant ar atkalbant mistines pasakas apie tai, kaip valdyti save (o iš tikrųjų kitus), nes gyventi svetimu kraujo lašu turbūt kur kas lengviau nei savuoju beribiu skaudėjimu...