Tai bent  įsisvajojo Kitas! Jis tik minutėlei prisėdo pailsėti po ąžuolu, o net nepastebėjo, kaip mintys nulėkė, nuskriejo kažkur ten, kur nykštukas savo raudonas garbanas jau buvo gražiai surišęs nuostabiu šviesiai mėlynu kaspinu. Taip, savo svajose jis išdidžiai žygiavo pamiške, o visi tik ir gręžėsi pažiūrėti, koks jis šaunus – ir geniai, ir šarkos, ir pavydžios lapės, kaimynai nykštukai  garbaniai… Pro šalį praėjo ir tas pats didoniūkštis, kuris tokį kaspiną turi. O Kitas jam tik išdidžiai galvą linktelėjo – taip mėlynasis raištis dar geriau matėsi. Vai įsisvajojo nykštukas, nė nepajuto, kaip saulė vakarop pasuko, kaip diena baigėsi. Susigriebė garbanius – juk jis ne tik kad kaspino neturi, jis net Auksio nesusirado. O ir vabalas  juk galvos papuošalo nepadovanos, iš jo Kitas tik patarimo tikėjosi sulaukti.

   Puolė nykštukas dairytis  – gal kur  vabalą slapuką užmatys, jis juk tikrai ąžuole gyvena, miške visi tik taip ir kalbėjo.

– Čekšt, čekšt! Ko čia dairais? Ar pametei ką? Ar kokį pokštą sumąstei? – tai šarkos patarškos smalsavo, na šiom gi viską reik žinot.

– Kokį dar pokštą… visai neturiu nuotaikos pokštaut. Geriau pasakykit, kur galėčiau rast Niūraspalvį Auksavabalį?

– Ot juokdarys! Auksį sumanė rast! Čiak čiak čiak, kaip juokinga! Todėl jis ir slapukas, kad slepiasi nuo visų. Bet mes šarkos, mes viską žinom. Ką duosi mums mainais, jei pasakysim, kur rasti vabalą? Gal gražųjį languotą švarkelį? O gal šiuos šaunius batus?

– Šarkos! Kam jums švarkas arba batai? Juk jūs paukščiai, kur jūs matėt šarką su batais? O su švarku? Juk skristi nepatogu. Ir iš vis nesąmonė kažkokia – apsirengusi šarka.

– O  tau tai neturėtų rūpėti. Mums šiaip patinka gražūs nauji dalykėliai. Graaažūs, naujiii… mmmm. O ką tau taip nebūna? Kiek, pavyzdžiui, tu turi plaukų raiščių? O galvų raiščiams dėvėti kiek?

– Kiek...Kiek reikia, tiek ir turiu, susigėdo Kitas. Šekit švarką…

– Gerai, klausyk tuomet. Prieik prie ąžuolo iš rytinės pusės ir pabelsk į medį tris kartus. Po to palauk, suskaičiuok iki dešimt ir vėl pabelsk tris kartus. Tik žiūrėk, kuo aukščiau baladokis, stenkis kiek pasieksi, mažutis  tu kažkoks, – kiek paniekinamai nužvelgė šarkos Kitą.

  Nykštuka greit apibėgo ąžuolą, pasisuko taip, kad vakarinę saulę medis užstotų ir net pasišokdamas tris kart pabeldė. Paskaičiavo, kaip buvo liepta ir vėl pabeldė. Nieko, tyla. Negi šarkos apgavo, negi tik švarkelį išviliojo ir dabar kur nors čiakši iš juoko, iš patiklaus nykštuko besišaipydamos?

– Eheihei! Gerbiamasai Niūraspalvi Auksavabali! Gerbiamasai! – nebeiškentęs laukti, pradėjo šūkalioti, Kitas, – Gerbiamasai, pasirodykite!

– Na ko rėkauji, ko? Ar nematai, ropoju, ne šimtakojis esu, kai galėsiu, tai ir ateisiu. Na ir ko gi prireikė? Už kokį mano gerą patarimą šarkos paskutinį švarką išviliojo? – šyptelėjo vabalas.

  Ant storos ąžuolo žievė tupėjo ir į Kitą žvelgė paprastas juodas vabalas. Paprastut paprastutits – na, gal kiek lengvai blizguliuojantis besileidžiančios saulės spinduliuose. Jokio stebuklo.

– Ką, karūnos tikėjaisi? Mantijos?  – nusišypsojo sau į ūsus vabalas, – aš juk tik vabalas. Bet daug žinau, patarsiu, padėsiu kur galėsiu.

- Oi, vabalėli, padėk. Matai, kokios mano garbanos susitaršiusios, net saulės nebematau per plaukus. Paskutinį plaukų raištį miške už šakos užsikabinęs pamečiau. O taip norėčiau kokio gražaus mėlyno kaspino!

– Gerai gerai, nesek čia man pasakų prieš miegą. Šiandien tau nepagelbėsiu, o ir vėlu jau. Kad ir trumpa ta vasarvidžio naktis, bet tamsi, vėsi, o tu net be švarkelio. Priimsiu nakvynei tave, o ryt matysim, ką su tavim daryti. Po didžiausia ąžuolo šaknim rasi urvelį, ten ir lįsk drąsiai.

  Lengva pasakyt – drąsiai… Ar drąsiai lįstumėt į kažkokį urvą vidury nakties? Brrr… Bet gi kaspinas, išsvajotas mėlynasis kaspinas! Ir nykštukas nutipeno ieškot didžiosios šaknies.