Tik tau

Tik tau, tik tau apsirėdžiau žydėjimo, sulotekio suknia,
Tik tau nakty švytėjo mano kūnas,
Kai patikėjau tvinstančios būties svaiginančia galia
Ir kad romanai realybėj būna.
Tik tu, tik tu klauseisi tvinksnių unisono nuostabios giesmės,
Aistros dejonių ir zenito riksmo,
Tik tu išvydai žvilgsny šviesą pilnaties,
Kuri net Letoje dumblėtoj neišblyško.
Aš deivė? Ragana? Ne, tokia nebuvau.
Tai tu ištraukei visą moters esmę.
Tačiau nuo šiol žinau, kad aš esu tik tau
Šviesa jausmų, kuriuos baugu pamesti.
Nijolena